Artumas dažniausiai netrunka visą gyvenimą. Tačiau jis padaro gyvenimą tikru. Ir mes, žinoma, patys sprendžiame – su kuo suartėti ir ar apskritai verta suartėti.

Artumas – tai detalės, smulkmenos, kurias žinote apie žmogų. Galima įsimylėti žmogų, kurio beveik nepažįstate, tačiau artimas jis jums taps tik tada, kai sužinosite jo istoriją, jo gyvenimo detales.

Marškinėliai, su kuriais jis paskutinį kartą matė savo tėtį, buvo tokios pat spalvos kaip ši lovatiesė. O štai čia jis nukrito ir susižeidė į ant asfalto išsibarsčiusias stiklo šukes, kai bėgo paskui savo šunį kieme. Šitą dainą jis su draugeliais nuolat niūniavo, kai slapta rūkė už apleisto garažo. Jam patinka persūdyti ryžiai. O kai skaito – čiupinėjasi ausį.

Artumas – tai visada du žmonės.

Artumas – tai kartu praleistas laikas. Neįmanoma atpažinti visų šių detalių iš pirmo žvilgsnio. Neįmanoma viską išklausinėti per porą susitikimų. Žmogus – tai savotiška dėlionė, susidedanti iš daugybės detalių. Dėlionė susidėlioja ne iš to, ką mes dabar matome ir ką pats žmogus kalba apie save. Žmogus – tai dėlionė, kuri susidėlioja iš jo priešistorės detalių ir smulkmenų.

Artumas – tai visada realybė. Jūs nepamatysite, kaip kaitaliojasi jo veido išraiška, jai skaitysite vien jo elektroninius laiškus. Nepamatysite, kaip žmogus net pasičepsėdamas kerta kepsnį, kai būna išalkęs. Kaip juokingai jis kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam nepatinka tai, ką sako jo viršininkas. Jo kvapas, jo palikti trupiniai, jo pėdsakai…

Artumas – tai nebūtinai tie dalykai, kurie jums patinka šiame žmoguje. Kadangi artumas – tai visada sąžiningumas. Štai, žiūrėk, aš esu toks, aš turiu trūkumų ir įvairių asimetrijų.

Artumas – ne tai, ką pasakys kiti, o tai, ką pasakysite vienas kitam.

Artumas yra tai, kas padaro šį gyvenimą tikru

O visa gudrybė slypi tame, kad mums reikia stengtis viską suspėti, ir kuo greičiau. Kad nepamirštume suartėti su tais, su kuriais išties norėtųsi suartėti.