Be virpulio ir švelnumo. Be liūdesio, nesėkmių ir neišvengiamybės. Be gerumo ir pasiaukojimo. Be abejonių ir svajonių. Be džiaugsmo, drąsos ir traukos. Be tylos ir įkvėpimo.

Konsultuoju mielą 24 metų amžiaus moterį. Nagrinėjame amžiną meilės klausimą. Kiekvienas žmogus kada nors suabejoja: ar aš myliu iš tikrųjų, ar myli jis/ji mane iš tikrųjų?

Yra daug kriterijų ir psichologinių tekstų, nemažai knygų, padedančių išsiaiškinti šiuos klausimus, ir vis dėlto klausimai kyla vis iš naujo ir iš naujo. Kodėl? Kodėl kiekvienas žmogus turi savų abejonių, savų formulių, atsakymų, o ir kankinasi jei visi savaip? Galbūt todėl, kad kiekvienam lemta atrasti meilę, įveikus SAVO kelią?

Būtent dėl to, kad meilė yra toks neįprastas jausmas, siūlau pasikalbėti apie universalius meilės kriterijus. Ar jie apskritai egzistuoja? Jei egzistuoja – kokie jie? Mano manymu, jie egzistuoja ir yra pakankamai paprasti.

Melas – Tiesa. Ten, kur esama melo, meilei pasidaro per ankšta ir ji išeina. O vietoje jos pasilieka vien buhalterija…

Laisvė – Priklausomybė. Meilė daro žmones laisvais. Laisvė didina džiaugsmą. Džiaugsmas suteikia sparnus ir tada visa energija plūsta į kūrybą. Ir netgi jei pora išsiskiria, jų meilės lygis matuojamas jų augimo lygiu arba tuo, kuo jie tapo, kadangi tą laiką buvo drauge.

Duodu – Imu. Visiems malonu gauti. Mokslas tvirtina, kad „griebimo” refleksas žmonėms išsivystęs labiau, nei „davimo”. Ir vis dėlto, būtent meilė išugdo mumyse norą duoti daugiau, nei gauti. Duoti ir džiaugtis.

Visa tai – mano požiūriu. Mano konsultuojama mergina nustebusi, ji sako, kad nori pagalvoti ir pajausti, ką išgirdo. Kol kas tie kriterijai jai skamba pernelyg neįprastai. Žvelgiu į akis ir jau nežinia kelintą kartą suprantu, kad jai universalūs kriterijai neegzistuoja.

Viskas kartosis iš naujo, kai tuos pačius klausimus užduos kitas žmogus ir ji vėl ieškos atsakymų, ir vėl juos suras. Nes kitaip ir būti negali.

Nes meilė ateina į mūsų gyvenimą tam, kad išmokytų atsiverti ir tapti geresniais.

.