Bijodamas prarasti meilę, draugystę, palankumą tų, kas brangus, kas patinka, kieno nuomonė svarbi, žmogus dažnai eina prieš save. Vieną, antrą, trečią kartą, ir galiausiai pamiršta, kas jis iš tiesų. Praranda svarbias vertybes.
O praradęs ryšį su savimi-tikruoju, jis padaro ne pačius geriausius pasirinkimus. Ir galiausiai pradeda gyventi ne savo gyvenimą. Ne savo vietoje, ne savo veikloje, ne su savais žmonėmis.
Ir lyg viskas gerai, į daugumos “būrį“ priimtas, bet ramybės nėra, džiaugsmo nėra. Nes vyksta nuolatinė vidinė tiesos ir melo, savo ir svetimo kova.
Keičiasi žmogaus energetika, pasaulio suvokimas. Ir jei tu nutolsti nuo savęs, užsidedi svetimą kaukę, kaip gi tave suras, atpažins artimos sielos? Kaip tuomet rasti tikrą draugystę, tyrą meilę?
Tie, kas tave brangina, niekada nelaužys tavęs pagal save, sprausdami į savo rėmus, įsitikinimus, pasaulio matymą. Nepirš tau svetimo. Jie gerbia ir myli tave, net jei su kažkuo nesutinka.
Na, o tie, kas atstumia… Ar verti jie to, kad tu pamintum, pamirštum save? Greičiausia, jums tiesiog arba ne pakeliui, arba jūsų bendras laikas išseko. Nesisielok, paleisk juos taikiai.
Į jų vietą ateis artimos, iš tiesų giminingos Sielos.
