Depresija ateina kartu su nusivylimu

Depresija mūsų dienomis pasidarė tokiu populiariu reiškiniu todėl, kad dauguma žmonių siekia nerealių tikslų, neturinčių nieko bendro su pagrindiniais poreikiais.

Kiekvienas nori mylėti ir jausti, kad jo meilė priimama ir tam tikru mastu sugrįžta jam.

Taip populiarią mūsų dienų bėdą išaiškino žymus amerikiečių psichoterapeutas Alexanderis Lowenas, knygos „Depresija ir kūnas“ autorius.

Meilė ir rūpestis sieja mus su aplinkiniu pasauliu ir suteikia gyvenimo patrauklumo jausmą. Kitų meilė yra svarbi, kol skatina aktyviai reikšti mūsų pačių meilę. Žmonės nepuola į depresiją, kol myli. Per meilę mes išreiškiame save, įtvirtiname savo egzistenciją ir savo asmenybę.

Saviraiška – dar vienas pagrindinis visų žmonių poreikis. Saviraiškos būtinybė skatina mūsų kūrybinę veiklą ir yra didžiausias pasitenkinimo šaltinis. Depresinėje būsenoje esančio žmogaus saviraiška būna labai ribota arba visai užblokuota.

Daugumai žmonių saviraiška užima tik nedidelę gyvenimo dalį. Paprastai tai būna darbas arba verslas. Bet ir šiose srityse saviraiška būna ribota, jei žmogus dirba prisiverstinai arba mechaniškai. Savastis išgyvenama per saviraišką ir ji vysta, kai saviraiškai būna užtverti keliai.

Dar vienas esminis visų žmonių poreikis yra laisvė. Be laisvės saviraiška neįmanoma. Žmogus nori būti laisvas visose gyvenimo situacijose: namuose, mokykloje, darbe, socialiniuose santykiuose. Tai nėra ta absoliuti laisvė, kurią dauguma nori išsikovoti, bet laisvė išreikšti save, turėti balsą reguliuojant savo santykius. Bet kokia žmonių visuomenė uždeda tam tikrus apribojimus asmeninei laisvei. Tokie apribojimai gali būti priimti, jeigu jie per daug nesuvaržo saviraiškos laisvės.

Tačiau egzistuoja ir vidiniai suvaržymai, kurie būna dar stipresnės kliūtys saviraiškai. Kadangi jie dažnai būna nesuvokti arba racionalizuoti, tai žmogų jie sukausto labiau už išorinius.

Kurdami iliuzijas, mes keliame sau nerealius tikslus, kuriuos pasiekę, kaip manome, tapsime laimingi, atgausime saviraiškos laisvę ir sugebėjimą mylėti. Beje, nerealūs yra ne patys tikslai, o apdovanojimai, kuriuos turime gauti juos pasiekę.

Iš tikslų, kuriuos dauguma be perstojo siekia, galima išskirti šiuos: turtą, sėkmę ir šlovę. Mūsų kultūroje sukurtas mitas apie turtingumą. Mes skirstome žmoniją į „turinčius“ ir |stokojančius“. Tikime, kad turtingi turi privilegijų ir priemonių visiems troškimams įgyvendinti, todėl jie gali realizuoti save. Deja, turtingieji kaip ir vargšai suserga depresija.

Veržimasis į sėkmę ir šlovę taip pat paremtas iliuzija, kad visa tai sustiprins savigarbą ir kitų pagarbą, suteiks pripažinimą ir pritarimą, kurio mums taip trūksta. Tačiau išorinis prestižas duoda mažai naudos mūsų vidiniam pasauliui. Per daug žmonių, pasiekusių sėkmę ir šlovę, baigdavo gyvenimą savižudybe. Niekas negavo meilės per šlovę ir mažai kas įveikė vidinį vienatvės jausmą.

Būti vargšu, nesėkmingu ar niekam nežinomu asmeniu daug kam reiškia būti „niekuo“, tai yra, nevertam meilės ir nesugebančiam mylėti. Bet jeigu kažkas tiki, kad pinigai ,sėkmė ir šlovė gali padaryti „nieką“ kažkuo, tai labai klysta.

Sėkmingas žmogus gali atrodyti „kažkuo“, nes yra apsuptas išorinių reikšmingumo atributų: drabužių, automobilio, namo, šlovės. Iš tikrųjų jis priverstas visą laiką vaizduoti svetimą pavidalą, kas liudija, kad savo vidiniame pasaulyje jis jaučiasi „niekuo“.

Toks jausmas yra Ego ir kūno disociacijos rezultatas. Žmogus, identifikuojantis save su savo Ego ir neigiantis kūno svarbumą, iš esmės neturi kūno. Kūno jausmo praradimas, kuris tolygus jautimuisi „niekuo“, verčia jį pakeisti realų kūną vaizdiniu, kuris pagrįstas socialine, politine ar ekonomine padėtimi.

Jeigu norime pažinti tikrą žmogų, slypintį už jo “fasado“, tai reikia pirmiausia pažvelgti į jo kūną, suprasti jo jausmus ir santykius su kitais žmonėmis. Jo akys pasakys mums, ar jis gali mylėti, jo veidas parodys, ar jis geba išreikšti save, jo judesiai atskleis mums jo vidinės laisvės mastą. Kai atsiduriame šalia žmogaus su vibruojančiu kūnu, mes iškart, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, pajuntame, kad tai yra „kažkas“. Visa kita yra tik scenos dekoracijos.

Depresija mūsų dienomis taip paplito, nes mes negyvename realiame pasaulyje ir didžioji dauguma mūsų energijos išeikvojama vaikantis nerealių tikslų. Mes labai panašūs į biržos spekuliantus, siekiančius neegzistuojančio pelno, kurį mažai kas iškeis į realų malonumą.

Didesnio namo įsigijimas, dar viena nauja mašina, daugiau buitinės technikos – visa tai, žinoma, turi savo teigiamą reikšmę, visi tie dalykai gali palengvinti gyvenimą, padaryti jį malonesnį. Bet jeigu mes žiūrėsime į juos kaip į mūsų asmeninio vertingumo įrodymus, jei tikėsimės, kad visi tie daiktai užpildys mūsų gyvenimo tuštumą, tai neišvengiamai pasmerkiame juos nuvertinimui, kas įstums mus į depresiją kaip ir biržos spekuliantus, kai nuslūgo biržos bumas ir rinka patyrė krachą.

Mums tol grės depresija, kol ieškosime savirealizacijos šaltinių už savęs. Jeigu manysime, kad turėdami visas materialines gėrybes, kurias turi mūsų kaimynai, tapsime dar reikšmingesni, dar vertesniais žmonėmis, gyvensime taikoje su savimi, tai galime tik nusivilti. O su nusivylimu ateis ir depresija.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.