Geri žmonės ir jų nelaimingi santykiai

Dažnai pasitaiko, kad gyvena santuokoje du geri ir padorūs žmonės – nesipeša, neįžeidinėja vienas kito, net balso be ypatingo reikalo vienas ant kito nepakelia. Nuoširdžiai stengiasi sukurti tvirtus, kupinus tarpusavio pasitikėjimo santykius, tačiau nieko nesigauna. Kodėl?

Viena iš labiausiai paplitusių problemų – žmogaus netobulumas ir psichologijos neišmanymas. Juk būtina suvokti, kad objektyvi realybė ir mūsų asmeniniai pergyvenimai – tai ne tas pats, kas mūsų subjektyvi nuomonė apie vienus ar kitus reiškinius. Štai šios nuomonės ir reguliuoja mūsų emocijas, nukreipdamos jas pozityvia arba negatyvia linkme.

Neobjektyvi realybė

Įvairūs psichologiniai tyrimai parodė vieną ir tą patį vaizdą – sutuoktiniai, patiriantys sunkumų santuokoje, ima neteisingai traktuoti partnerio poelgius. Bet kokiame teigiamame poelgyje jie ima ieškoti ir atranda užslėptų motyvų arba galvoja, kad partneris gerai elgiasi nenoromis, per prievartą.

Pavyzdžiui, po ilgalaikio konflikto dėl pernelyg didelių išlaidų žmona, stengdamasi greičiau susitaikyti, ima gaminti vyro mėgstamus patiekalus. O vyras tuo metu ima galvoti, kad ji tai daro specialiai, kad jis visgi sutiktų pirkti tas „niekam nereikalingas kvailystes”. Jis visiškai nuoširdžiai įsitikinęs, kad žmona pagamino skanius pietus tik dėl to, kad nori galiausiai likti teisi. Ir kada tokioje šeimoje įsiviešpataus taika? Iš visko sprendžiant – niekada. Stresas tik didės, nes vyras laiko save nukentėjusia puse, o moterį – pikta bjaurybe ar gudria intrigante, pasiruošusia iš kailio išsinerti, kad gautų, ko nori. Bet kokie bandymai susitaikyti tik sustiprins įtarumą.

Kaip tai veikia?

Iš visų įmanomų variantų, padorūs žmonės pasirenka patį blogiausią ir nuoširdžiai juo patiki. Pavyzdžiui, po menko konflikto, kuris visgi paliko nemalonų pėdsaką, partneris neatsako į telefono skambutį. Žmona, norėjusi telefonu susitaikyti, pradeda galvoti, kad „tas senas kelmas” specialiai neatsiliepia, kad ją paerzintų. Ji būtent taip pagalvoja, užuot pasvarsčiusi, kad jis galbūt neišgirdo skambučio ar atjungė per svarbų susirinkimą garsą.

Save kuo nors įtikinti – juokų darbas, ir štai, apimta teisėto pykčio žmona, užuot susitaikiusi, kaip pati ką tik planavo, dabar jau pati praktiškai nereaguoja į vyro pastangas taikytis, o vakare nusisuka ir apsimeta, kad miega, ignoruodama vyro norą užsiimti kuo nors kitu. O po kelių dienų, jau atvėsusi, ji pati pabandys užsiminti apie susitaikymą, tačiau dabar jau įsižeidęs vyras ją ignoruoja.

Ir vėl nuoskauda – juk ji buvo šalta būtent dėl to, kad vyras elgėsi pasibjaurėtinai, o vyrui ko pykti? Akivaizdu, kad pyksta jis dėl įgimto bjauraus charakterio! Arba susirado kitą! Toliau seka naujas įtarinėjimų ir nuoskaudų ratas. Savo elgesį žmona visada gali pati sau paaiškinti, o vyro elgesio – ne. Ir visai tai vyksta tarp iš esmės labai gerų ir padorių žmonių.

Aš – visai kitas reikalas

Be to, kad nagrinėjant visus galimus pasiaiškinimų partneriui variantus, automatiškai pasirenkamas pats blogiausias, tai dar ir savo pačių elgesį žmonės traktuoja iš pačios geriausios pusės. Pavyzdžiui, jeigu žmona sėdo prie kompiuterio, tai vyras galvoja, kad ji tai daro tik dėl to, jog jai su juo neįdomu bendrauti. O štai jeigu pats žaidžia kompiuterinį žaidimą, tai tik todėl, kad pavargo ir reikia kažkaip atsipalaiduoti.

Arba žmona įsitikinusi, kad vyras nerodo dėmesio, nes daugiau jos nebemyli. O pati to dėmesio irgi neparodo nė lašo, bet tik dėl to, kad paprasčiausiai nežino, kas jam galėtų patikti, kur jis norėtų nueiti. Tačiau kuo daugiau žmonės savo elgesį traktuoja teigiamai, o partnerį – neigiamai, tuo prasčiau jaučiasi santuokoje, nors abu yra puikūs žmonės be jokių kenksmingų įpročių.

Kaip išgelbėti santykius?

Psichologai rekomenduoja prisiminti, kaip viskas buvo santykių pradžioje. Jeigu merginai nepaskambino mylimasis, ji buvo pasirengusi sugalvoti milijoną paaiškinimų, kad jį pateisintų. Lygiai taip pat įsimylėjęs vaikinas buvo pasirengęs bet kokius merginos kaprizus traktuoti kaip savo nevykusių poelgių rezultatą. Santuoka patenkinti žmonės dažniausiai ir toliau taip elgiasi – bet kokius poelgius vertina iš pozityvios ar bent jau neutralios pozicijos.

Pavyzdžiui, skanius pietus vyras vertins taip, kaip ir turi vertinti – teigiamai, nesiknaisiodamas potekstėse, neieškodamas piktų žmonos kėslų. O žmona, jei vyras neatsiliepė į skambutį, pamanys, kad jis vėl kažkur nukišo savo telefoną ir paskendo darbuose. Žinoma, jei partneris – visiškai baigtas egoistas, tai jokie teigiami traktavimai ir vertinimai neišgelbės santuokos. Bet juk mes nagrinėjame atvejį, kai abu poroje yra geri žmonės.

Pasistenkite sekantį kartą, kai kils didelis noras įtarinėti vyrą, pasielgti kitaip, sugalvoti pozityvų paaiškinimą. Pati nustebsite, kaip pagerės santykiai vien todėl, kad išmokote šio naudingo įgūdžio.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *