Kai tik jums susitvarko visos problemos, kai ima gerėti gyvenimas, čia pat paskambina mama ir užbombarduoja pretenzijomis.
Arba kai jaučiatės gerai, staiga pajuntate sunkumą. Nerimą.
Arba kai būnate kartu su sutuoktiniu, staiga pajuntate, tarsi būtumėte ne vieni, kad jus stebi mama.
Arba atsitiko kažkas gero, jūs pasidalinote gera naujiena su mama – ir viskas, kas buvo gero, išgaravo.
Tačiau tereikia tik emocingai pasibarti ir pasijausti nepriklausomu žmogumi, kai iškart gaunate begalę įvairiausių gėrybių.
Ką visa tai galėtų reikšti?
Tai – giminės scenarijus. Kai kas nors staiga pasijunta gerai, kitaip sakant, šis žmogus įveikė savo traumas, atrado resursų, išskleidė sparnus skrydžiui link debesų, visiems toje šeimoje staiga pasidaro blogai. Ir šeimos nariai pradeda temptis laimės kūdikį atgal į savo giminės pelkę.
Smarkiai padidėjo pajamos – ir iškart atsiranda kaltės, gėdos ir pareigos jausmas. Ir opapa! – pinigai prarandami.
Užsimezgė laimingi santykiai – ir čia pat prieš akis iškilo nelaimingų giminaičių veidai, jų nelaimių siužetai, o paskui: „oi, kaip aš galiu mėgautis santykiais su vyru, kai visi taip kenčia“.
Kas įdomiausia! Kai žmogus bijo būti laimingas ir nusprendžia kentėti, kad nekentėtų kiti, jis tarsi sugeria į save visas kančias. O su kitais giminės atstovais atsitinka kažkas tokio, ką jis pats sau uždraudė. Laikinai, trumpam laikui. O paskui – vėl visiems blogai.
Dar vienas giminės scenarijų poveikio požymis – sapnai. Ten, kur sąmonė išjungta, pasąmonė pateikia realius vaizdus. Tokiuose sapnuose yra daug prievartos, agresijos jūsų atžvilgiu.
Kaip iš viso to ištrūkti?
Niekaip. Aš rimtai sakau – savarankiškai to padaryti neįmanoma.
Giminės scenarijai pernelyg giliai mus įklampina, įtraukia. Ir vieną dieną žmogus tartum prabunda su krūva psichosomatikos ir situacijų, kurios atrodo nebeištaisomos.
Pojūtis, kad nieko nebegalima ištaisyti yra vienas iš įklimpimo į giminės scenarijus požymių.
Tai pragaras. Tikras pragaras. Nė kiek neperdedu.
Išsikapstyti galima tik pažvelgus į visa tai tarsi iš šalies ir išsiaiškinus konkrečius scenarijaus momentus, juos įvardijus. Paskui tenka transformuoti jausmus, kurie laiko mus prirakinę prie scenarijaus ir sukuria pojūtį, kad nieko nebegalima pakeisti.
Taip pat svarbu nustoti gailėtis tų savo giminės atstovų, kuriems, kaip jūs manote, yra blogiau nei jums. Toks elgesys veda į tai, kad žmogus pasiima sau to, kurio jis gaili, scenarijų, pats į jį įklimpsta.
Scenarijus – tai siaubo filmas, vedantis į pragarą. Iš jo ištrūksite tik tada, kai nustosite veltis į situacijas, kurios sukelia sunkiai ištveriamus jausmus. Ir dar labai svarbu numatyti sau tą galutinį punktą, į kurį norėtumėte patekti, kai ištrūksite iš čia aprašyto pragaro.
