Skirtingi ar visiškai priešingi žmonės išties vienas kitą traukia? Taip, tik nieko gero iš to dažniausiai nesigauna. Jokios priešingybės netraukia, mielieji. Na, galbūt bus trys kupinos euforijos dienos. O paskui išauš ketvirta, kai vienam keltis dar labai anksti, o kitas – pramiegojo…
Vienam reikia, kitam nereikia…
Vienam žalia, kitam – oranžinė…
Vienam teisinga, kitam – neteisinga..
Vienam – kairėn, kitam – dešinėn…
Vienam blogai, kitam gerai…
Vienam – čia, kitam – ten…
Vienam gulėti, kitam – eiti…
Vienam mylėti, kitam – įkyrėjo…
Ir dar 7000 neatitikimų šitam sąrašiukui. Jokie kompromisais čia nepadės.
Ir neverta pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėlto ta, jog mes vardan trapios taikos ir ramybės darome visiškai ne tai, ką norisi daryti.
Jeigu tai nutinka retkarčiais – nieko baisaus, o jeigu sistemingai – nusirisime galiausiai į susierzinimą, pyktį, atstūmimą.
Pačios geriausios sąjungos, kurias man teko stebėti – ir ne iš tolo – tai Bendraminčių sąjungos. Kai bet kokioje nesuprantamoje situacijoje einama į priekį aklai, tačiau susiėmus už rankų.
Kai vienas neidealumas nekonfliktuoja su kitu ir nereikalauja to, ko tasai neidealumas nepajėgus padaryti.
Kai myli vieną ir tą patį, ir nereikia motyvuoti, manipuliuoti, orientuoti.
Kai paprasčiausiai gera…
Ir kai šalia – iš esmės tu pats. Šiek tiek kitame kūne. Tačiau su tais pačiais tarakonais galvoje. Įsimylėjusiais tarakonais.
Mes juk save kituose ir mylime ta meile, kad be jų nesigauna. Juos priimdami.
Mus priima ir mes nustojame prie savęs kabinėtis.
Nusišypsome veidrodžiui ir nusprendžiame, kad tasai atspindys – visai nieko.
O priešingybės į mūsų gyvenimą ateina tam, kad paspardytų mums tas vietas, kurių ir mes patys nepaspardome.
Ir paskui dėl to nekenčiame. Ir keršijame.
Ieškokite savų, mielieji. Mylėkite panašius.
