Įkyrieji pozityvistai – ar jie turi moralinę teisę jus mokyti?

Kad gyventi bėgime ir yra tikrasis džiaugsmas, Andrius Mamontovas dainavo dar devintojo dešimtmečio viduryje. Kai iš tiesų to bėgimo dar nė su žiburiu nebūtum radęs. Viskas tada buvo suplanuota, sudėliota ir gyvenimo tempas tikrai nebuvo toks nutrūktgalviškas koks yra dabar.

Užtat dažnai mėgstame paniurzgėti, kad mums teko nelengva užduotis – mėginti pavyti septynmyliais žingsniais vis labiau nuo mūsų tolstančias technologijas. Dėl vieno galim būti ramūs – jų tikrai nebepavysim. Ir kas žino, gal dirbtinis intelektas triumfuos gerokai greičiau nei fantazuojama filmuose. Bet šįkart ne apie tai.

Šiuolaikinis žmogus karikatūrose dažnai pašiepiamas ir vaizduojamas lyg uždarame rate besisukantis žiurkėnas. Rate iš kurio neįmanoma ištrūkti – darbas, namai, šeima, šiek tiek pramogų ir vėl viskas iš naujo. Ir liūdna dėl to, nes žvelgiant iš šalies viskas būtent taip ir atrodo. 24 valandų paroje – gerokai per maža. Bėda tame, kad net jei visiškai išbrauktume iš savo gyvenimo miegą, kas fiziškai yra neįmanoma – vis tiek nesuspėtume žengti koja kojon su nenutrūkstamu informacijos srautu.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Tačiau pasakysit, kam tai rūpi. Kas nori greito tempo – tas ir toliau nesustodamas lėks per gyvenimą. O kas geriau susimetęs koją ant kojos tinginiaus ar pašvęs savo laiką pramogoms – taip pat bus savaip laimingas. Juk ir šalia beprotiško lėkimo galima gyventi niekur neskubant, lėtai.

Bet stop. Čia jūs ir klystate.

Nes visada šalia atsiras žmonių tikinčių, jog turi moralinę teisę jus mokyti kaip reikia elgtis iš tikrųjų. Kaip į viską reaguoti mažiau emocingai, kaip nesigraužti dėl nesėkmių, išeiti už komforto zonos ribų, kurti savo paties gyvenimo taisykles ir nedvejojant šluoti visas problemas sau nuo kelio. Tai rinktinės pozityvistų pajėgos.

Atsidūrus šalia jų gali kilti nemažai streso ir vidinio nepasitenkinimo. Mat, jei sėdėsi be darbo – jie tau greitai primins, kad švaistai savo brangų laiką ir leidi jį veltui. Jei būsi suirzęs – reikalaus iš tavęs kibirkštėlės pozityvumo. Jei ką nors kritikuosi – iš karto prirems prie sienos klausimu, o ką pats nuveikei. Privalai kiekvieną minutę šypsotis iššūkiams, trypti tavo kelyje pasitaikiusias kliūtis ir t.t. Lyg iš garažo suodinomis rankomis ar iš virtuvės nebaigus kepti blynų ištrūkęs herojus. Pirmyn! Niekada niekam nesiteisink ir niekada nieko nelauk. Būk uraganas!

Pats sukurk verslą, labdaros organizaciją ar bent jau imk rašyti cinišką tinklaraštį apie vartotojiškos visuomenės ydas. Kelk savo prakeiktą užpakalį ir veik! Sugalvok ką nors naujo! Pvz., turbo idėja: išvažiuojamoji kavinė į namus. Tas pats, kas sėdėtum „Coffee Inn“ su draugais ir gertum kavą su įvairiausiais sirupais, tik niekur nereikėtų eiti. Argi ne šaunu?

Turi nuolatos degti. Nuolat gaudyti progas. Megzti kontaktus kaip ventiliacijos šachtoje gyvenantis voras. Nes tik nevykėliai zirzia. Tik nevykėliai augina pilvus. Ir tik nevykėliai nieko nedaro.

Panašu, kad pozityvistams gyvenime niekada nebūna juodų dienų ar emocinių duobių, nes jie paprasčiausiai tam neturi laiko. Jei užsiimi niekais – žudai savo potencialą. Ir pozityvistai jaus pareigą būtinai tai tau priminti. Tarsi visą savo laiką būtų įmanoma praleisti 100% naudingai. Lyg radioaktyvių morkų prisirijusiam „Energizer“ kiškučiui, kuris niekada nesiilsi, nemiega, tik daro, daro ir daro.

Tempti visus ant vieno kurpalio – didžiausia klaida. Ne visų temperamentai vienodi ir ne visų žmonių tikslai didingi, siekiantys dangoraižių viršūnes. Ne visi yra karjeristai. Ir ne visiems – tai pagrindinė gyvenimo siekiamybė. Kitiems darbas tik priemonė gauti pinigus, kad nereikėtų jaudintis dėl rytojaus. Ne visiems reikia iššūkių. Ir ne visi darbe vertina dinamiką. Kiti labiau vertina pastovumą, ramybę ir tylą. Ir tai nereiškia, kad viena negali egzistuoti šalia kito.

Bet pozityvistams tai nė motais. Kaip veganams įtariai varstantiems žvilgsniais į mėsą dantis suleidusius bičiulius. Arba tiems patiems mėsėdžiams nepraleidžiantiems progos pašiepti, jog valgydamas žolę Šiaurės Europos gyventojas – netruks greitai nusibaigti. Klausantis jų atrodo, jog geriausia nuomonė – tai savo nuomonės neturėjimas. Bet kiekvienas gyvename savus gyvenimus, todėl ir sprendimus kaip elgtis priimame patys.

Pozityvistai taip užsikrovę pertekline savimotyvacinių seminarų energija, kad niekaip negali nurimti ir nustoti ją piršti kitiems. Nesėdėk vietoje – start up‘ai patys nepasileis, darbai patys nepasidarys, idėjos pačios negims. Daugiau pozityvumo. Judėk ir nesustok!

Blogoms emocijoms ir nuovargiui vietos čia nėra. Jie paprasčiausiai išgaruoja kaip kamparas vos pradėjus laikytis negatyvumo dietos. Išspausk gyvenimą kaip citriną! Ko gi lauki?

Blogiausia, kad tai sklinda kaip užkratas. Ilgainiui iš tiesų gali pasijusti kaltas prieš patį save, jei leidi sau ilgiau nei pridera nieko neveikti, nekurti grandiozinių planų ir pan. Nes juk kiti tai daro! Jei ir nenugriauna kalnų – tai bent jau lanko šokius suaugusiems, mezga pirštines ir pardavinėja internetu, galų gale naujais tapetais išklijuoja svetainę. Laikas ir tau prisidėti prie to, kad pasaulis taptų gražesniu ir šviesesniu.

O galvoje mirksinčią raudoną lemputę išjungti ne taip lengva. Laimė, gyvenimo kelią kiekvienas pasirenka pats. Kitaip sakant, jei nesate motyvuotas, tai net ir prigrūdus motyvacijos tiek, kad pro ausis imtų tekėti, vis tiek tokiu nebūsite. O jei nenori pramiegoti gyvenimo – tai ir elgsiesi atitinkamai. Kitaip sakant, pozityvumas – tai ne mados, o vidinio apsisprendimo reikalas.

Ir kas žino, gal kai kurie pozityvistai jau po keliolikos metų patys stovės eilėse prie išparduotuvių, auginsis pilvus, gulės vakarais prie televizoriaus ir su lengva pašaipėle stebės į jų vietą stojančius jaunuolius. Iš šalies visada viskas matosi geriau. Ir gal nieko čia baisaus, jei ne visada mokėsime susitvarkyti su savo emocijomis bei nuovargiu ar atsikėlę ryte eilinį kartą nepriversime pasaulio išsižioti iš nuostabos. Tai žmogiška. Gyvenimas gražus toks, kokį jį pasirenkame nugyventi patys. Energingą, linksmą, tingų ar prisitaikėlišką. Ir visai nesvarbu su ar be tiuninguotų pozityvisto akinių.

Virgis Šidlauskas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *