Išmokite gyventi ugnyje

Kai artinamės prie ugnies, ji iš pradžių šviečia, paskui šildo, o paskui apdegina. Regėdami vienas kito šviesą, mes siekiame suartėti, kad sušiltume. Ypač, kai taip trūksta šilumos. Arčiau, arčiau, dar arčiau… Kad sušiltume už visą ankstesnį gyvenimą ir visam būsimam į priekį. Tačiau apsvylame ir atšokame šalin, atgal į šaltį. Ir nuo to momento bijome dar sykį suartėti, neretai netgi nebenorime regėti kito žmogaus šviesos.

Šita riba gali būti skirtinga skirtingiems žmonėms. Kažkas apdegina dar nepradėjęs šildyti, o kažkam pasiseka prisiartinti prie pat žmogaus. Mes naiviai manome, kad kažkur gyvena tasai, kuris mus visą laiką šildys ir niekada neapdegins. Tačiau visada egzistuoja riba, ir kuo arčiau esame vienas kito, tuo skaudžiau su ta riba susidurti.

Galima išmokti neatšokti, nesprukti, o susirasti abiem komfortišką atstumą. Tai puikus būdas, tinkantis subrendusiam, suaugusiam žmogui, atsakingam ir realiai žvelgiančiam į gyvenimą.

Bet jeigu vis dėlto labai norisi pažvelgti, kas ten anapus ribos, peržengti tą ribą… Taip atsitinka, retai, bet atsitinka: kai be šito tarsi ir nelabai gyveni, gyvenimas lyg ir netikras… Tada išeitis viena – išmokti gyventi ugnyje. Pačiam tapti ugnimi. Nepalikti savyje nieko daugiau, išskyrus ugnį. Ir tada dvi tokios ugnys, susitikusios, gali susilieti į vieną. Ir visiems aplinkui bus šviesiau ir šilčiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *