Man labai norėtųsi tikėti, kad dauguma moterų su visur po namus išmėtytomis vyriškomis kojinėmis paprasčiausiai nesusiduria. Tačiau žemiau išdėstyta istorija galbūt pravers toms, kurioms kojinės gadina gyvenimą.
Kažkokių ypatingų santykių su kojinėmis Saulius neturėjo. Jis paprasčiausiai nusimaudavo, peržengdavo jas ir keliaudavo į dušą. Na, arba vakarieniauti. Ar nuveikti kitų buitinių darbų. Trumpai tariant, kojinės jo apskritai nejaudino. Saulius prisiekinėjo (ir greičiausiai tai buvo gryna teisybė), kad kojinių nusimovimo ir laidojimo procesas vyksta automatiškai.
Tame buvo pliusas – kiekvieną rytą ir netgi sugrįžęs namo papietauti, jis apsimaudavo naują porą. Bet būta ir minuso – kartą per mėnesį kojinės buvo užperkamos didele partija, kad pasipildytų jau ir taip nemenkos atsargos, išsklaidytos po visus namus.
Besimėtydamos kur nors ant kilimo, Sauliaus nuomone, kojinės galėjo susilieti su kilimo raštais ir organiškai įsipiešti į buto landšaftą. O rūpestingai numestos po kėde, ramiai ten gulėjo, tyloje ir ramybėje, nedarydamos niekam nieko blogo. Užkištos po vonia, jos apskritai duodavo apie save žinią tik tada, kai prireikdavo dubens iš po vonios – grindims plauti. Tada kojinės būdavo išgriebiamos, porą dienų pagulėdavo ant vonios grindų, o paskui – sušluojamos atgal. Iki geresnių laikų.
Tęsėsi ši idilija iki tų laikų, kol į Sauliaus gyvenimą neįsiveržė Irutė…
Šeimyninė laimė įplasnojo į butą, netgi neatkreipusi dėmesio į tai, kad palei lauko duris liūdnai voliojasi dvi kojinės našlaitės. Viena pilka, kita balta. Kartu su gražuole žmona, į Sauliaus namus atėjo jaukumas. Kūrė jį Irutė su dideliu stropumu, būdingu visoms jaunoms žmonoms. Viskas blizgėjo, tviskėjo, kvepėjo. Dėl to pirmosios drovios ir nedrąsios kojinės iš pradžių pasirodė koridoriuje. Paskui jos ėmė klajoti po kėdėmis – tai drauge, tai atskirai, kaip pasitaikydavo. Paskui labai turtingas kojinių telkinys buvo aptiktas už prie lovos pastatomos spintelės. Paskui – virtuvėje…
Praėjus pusei metų, Irutė, šluodama iš po lovos eilines strategines kojinių atsargas, beviltiškai susmuko ant lovos ir pravirko.
Ji sąžiningai sau prisipažino, kad visi tradiciniai įtikinėjimo būdai – nuo murkiančio „Katinėli, aš vėl kai ką aptikau” iki isteriško „Po velnių, IR VĖL???!!!” – neduoda jokių teigiamų rezultatų. Kojinės veisėsi ir dauginosi kažkokia neįtikėtina, mokslo požiūriu, progresija, jų atsirasdavo pačiose netikėčiausiose vietose.
Filosofinės meditacijos, tipo „Aš jį myliu, dėl to turiu pamilti ir jo kojines”, manipuliacijos, tipo „Mielasis, mūsų būsimi vaikai išmoks lygiai taip pat mėtyti savo kojines” ir neutralūs raginimai, tipo „Pas mus gi svečiai lankosi, o čia staiga – kojinės!” – visa tai suveikdavo ne ilgesniam kaip trijų valandų laikui. Po kurio naujai nusimauta kojinių pora būdavo aptinkama tai po televizoriumi, tai ant kilimėlio tualete.
Vieną nuostabų vakarą, sugrįžusi po darbo namo ir aptikusi pašto dėžutėje koridoriuje dvi kojines, Irutė suprato, kad šeimyninis gyvenimas artinasi prie finalo, kad ji šiuose namuose visiškai nieko nereiškia, kad idiotiškas įprotis Sauliui žymiai brangesnis… Buvo ten ir daugiau įvairių išvadų, kurias pasidaryti pajėgi moteris afekto būsenoje, bet ne apie jas kalba.
Susikrovusi į krepšį negausų moterišką rinkinį, Irutė ryžtingai nusprendė išeiti. Viduje viskas kunkuliavo iš pasipiktinimo, siela reikalavo nežinia kokio atpildo ir keršto planas pats savaime susiklostė moters galvoje.
Saulius sugrįžo namo puikiausios nuotaikos. Du draugeliai sutiko padėti įkalbėti Irutę nubraukti rytoj šašlykų, nežiūrint į „uodų sezoną”. Rytoj – šeštadienis, pakete – didžiulis rūkytas karpis ir devyni buteliai alaus. Trumpiau tariant, gyvenimas plačiai šypsojosi ir Sauliui, ir jo draugeliams.
-Irute, aš jau namie! – nuo slenksčio paskelbė vyras. – Aš ne vienas…
Įjungęs koridoriuje šviesą, Saulius apmirė. Ant visų kabliukų buvo sukabinėtos moteriškos kelnaitės. Baltos, juodos, raudonos… Naujutėlės, labai koketiškos ir puikiai kvepiančios. Ten pat, koridoriuje, ant briedžio ragų kabojo military stiliaus liemenėlė, džiugindama akį kamiufliažo spalvomis.
Skubiai surankiojęs žmonos „gėrybes”, Saulius pasiuntė draugus į virtuvę, akies krašteliu pastebėjęs dar porelę moteriškų gėrybių, sukaišiotų po paveikslais ir meniškai iškabinėtų ant didelio kaktuso svetainėje. O virtuvėje…
Virtuvėje draugeliai jau nepadoriai spoksojo į liemenėles, magnetukais pritvirtintas prie šaldytuvo, į apvyniotas aplink karnizą pėdkelnes ir nėrinių kojines, pakibusias ant liustros.
Kol draugai žvengė, suprakaitavęs, visas net pasišiaušęs Saulius lyg vanagas skrajojo po virtuvę, traukdamas žmonos gėrybes iš pačių netikėčiausių vietų.
Paskutiniu lašu tapo indauja, kurią pavargęs ir įsiutęs kaip velnias Saulius atidarė, ieškodamas bokalų alui. Atidaręs dureles, Saulius, visada stebinęs bendradarbius padoria kalba, prapliupo absoliučiai necenzūriniais išsireiškimais.
Į kiekvieną bokalą, arbatos puodelį, stiklinę buvo metodiškai sukaišioti silikoniniai įdėklai, stringai, kita panaši nėriniuota produkcija…
Demonstracija, žinoma, buvo apskaičiuota tik Sauliui. Kas galėjo žinoti, kad dėka užgriuvusių draugelių, ji susilauks tokios neregėtos sėkmės…
„Panaudok priešininko jėgą prieš jį patį”. – moko senovės rytų kovinių menų filosofija. Jau trečius metus Saulius, vis pakikendamas, sandėliuoja kojines tik skalbinių krepšyje. Ir savo dviejų metų sūnų to paties moko…
