Pagrindinė tėvų problema – nesugebėjimas pakęsti „nepakeliamo“ vaiko elgesio: jo verkšlenimo, pykčio, dirglumo, nepaklusnumo, nepagarbaus elgesio jų atžvilgiu. Dėl to jie visais būdais stengiasi uždrausti jam taip elgtis: arba reaguodami agresija – rėkimu ir fizine bausme, arba manipuliuodami kaltės ir gėdos jausmu.
Mano nuomone, iš visų išvardytų reakcijų mažiausiai traumuojanti, atsižvelgiant į poveikį vaiko tolesniam gyvenimui, yra rėkimas, nors, žinoma, jame taip pat nėra nieko gero.
Dėl tokių „auklėjimo“ priemonių vaikas užauga įbaugintu, nepasitikinčiu savimi žmogumi, išmokusiu slopinti savo emocijas iki visiško nesugebėjimo jas išgirsti ir suprasti.
Tėvai, ypač mamos, prašau, padirbėkite su savimi! Net jei vaikas mums sako: „Aš tave nekenčiu!“, mes turime sugebėti tai ištverti.
Mes esame suaugę, protingi ir stiprūs, o vaikas, skirtingai nuo mūsų, dar neturėjo pakankamai laiko išmokti kontroliuoti savo emocijas. Reikia jam netrukdyti jas išreikšti, jei nenorime užauginti neurotiško narcizo ar dar ko nors blogesnio.
Jeigu leisime vaikui išreikšti savo pyktį, tai nereiškia, kad užaugęs jis bus piktas ar psichopatas. Atvirkščiai: kuo daugiau jis slopins emocijas, tuo mažiau galės kontroliuoti savo elgesį. Tai bus susiję su viskuo – santykiais su žmonėmis, maistu, alkoholiu ir pan.
Vaikas rėkia, kelia isterijas, keikiasi baisiais žodžiais? Atsitraukite į šalį, leiskite jam nusiraminti. Tada apkabinkite jį, ramiai pasikalbėkite apie tai – be kaltinimų ir gėdinimų.
Tokiu būdu susikursite šiltus santykius su vaiku, net ir paauglystės amžiuje. Ir jis užaugs į brandų, stiprų, laisvą ir savimi pasitikintį žmogų.
Kodėl suaugusieji negali pakęsti vaikų pykčio? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie negali pakęsti jiems nemalonaus kitų žmonių elgesio – nes jie nejaučia ribų, kur yra jie, o kur yra autonomiški kiti žmonės. Jie susilieja su jais, viską priima asmeniškai, mano, kad aplinkiniai turi elgtis griežtai tam tikru būdu, negerbia aplinkinių, stengiasi kontroliuoti svetimą elgesį ir netgi jausmus.
Toks egocentriškas pasaulio bambų elgesys – norma vaikams iki trejų metų, bet pas mus didžioji dauguma suaugusiųjų dėl savo pačių tėvų klaidų taip ir pasiliko įstrigę šioje stadijoje.
Tačiau tai galima pakeisti. Tai ir yra mūsų pagrindinės užduotys šiame gyvenime – atsikratyti visų traumų naštos ir išaugti iš infantilių ir kaprizingų vaikų suaugusiųjų kūnuose, manančių, kad pasaulis jiems viską skolingas, į vientisus, nepriklausomus, realiai suaugusius žmones ir pagaliau pereiti nuo „imti“ modelio prie „duoti“ modelio.
Idealiu atveju apie tėvystę verta galvoti tik tada, kai „užaugome“ patys.
Jei to nepadarysime, negalėsime realiai mylėti. O kas gali būti svarbiau už tai?
