Būtų juokinga, jei nebūtų taip liūdna.
Deja, ne taip jau retai pasitaiko šeimų, kuriose mamos savo sūnų nepaleidžia netgi tada, kai jie jau suaugę vyrai. Tai pernelyg globojančio mamos, kurios nevengia psichologinio smurto, kad tik neleistų sūnui nuo jų atsidalinti, separuotis. Psichologiniu požiūriu jos tarsi „susituokia“ su savo sūnumis.
Kaip jos tai daro ir kaip tai veikia suaugusiųjų berniukų gyvenimą?
Jeigu moteris nepatenkinta santykiais su vyru arba viena augina vaiką, kai kuriais atvejais ji visus savo lūkesčius perkelia jam.
Motina totaliai kontroliuoja ir siekia valdyti visą sūnaus gyvenimą. Ji tvirtai tiki, kad sūnus priklauso tik jai, o tai reiškia, kad jis turi daryti tai, ko nori ji, ir gyventi taip, kaip ji nori.
Tuo pačiu mama reikalauja iš sūnaus tokių apraiškų, kokių norėtų gauti iš sutuoktinio: dėmesio, meilės, rūpesčio, pinigų. Štai iš kur toks pavadinimas – „psichologinis motinos vyras“.
Tuo pačiu, kad ir kiek visko duotum mamai, to vis tiek nepakaks. Juk viskas, kas duodama, jos sieloje prasmenga į juodąją vienatvės ir netvarkos bedugnę. Užuot mėginusi kažką su tuo daryti, pačiai pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu, mama ir toliau reikalaus: „Duok, duok! Dar daugiau! Per mažai duodi!”
Savaime suprantama, ji neleis sūnui atsidalinti. Priešingai, mama sumaniai skiepys ir kultivuos kaltės jausmą. O toliau – dar daugiau – skandalai ir manipuliacijos jų sveikata. „Štai! Privedei savo mamą prie širdies smūgio! ”, „ Aš mirštu, skubiai atvažiuok!”, „Tu nesirūpini savo mama, o ji pas tave tik viena…“ir panašiai.
Berniukui palaipsniui susiformuoja tvirtas įsitikinimas, kad jo motinos sveikata visiškai priklauso nuo jo veiksmų. Jeigu jis bus šalia ir darys tai, ko nori mama, su ja viskas bus gerai.
Ar verta kalbėti apie tą nepakeliamą įtampą, kurioje šie vaikai (o vėliau ir suaugę vyrai) visą laiką gyvena? Juk jiems tenka didžiulė atsakomybė – atsakomybė už mamos gyvenimą.
Kitas būdingas tokių mamų bruožas – pavydas kitoms moterims. Jos jau nuo mažens sūnums kala į galvą mintį „Mama – pagrindinis žmogus gyvenime. Niekas tavęs nemylės taip, kaip aš. Visos kitos tavęs paprasčiausiai nevertos“. Jei horizonte pasirodo mergina, mama iškart stoja į žūtbūtinę kovą dėl sūnaus: „Jis mano! Niekam jo neatiduosiu!”
Kas nutinka šių sūnų suaugusiame gyvenime?
Gali būti keletas įvykių raidos variantų. Išvardinsiu dažniausiai pasitaikančius:
Pirma. Jeigu mamai pavyko visiškai pajungti sūnaus valią saviškei, užauga tasai liūdnai pagarsėjęs mamyčiukas (kurį, sužalotą neadekvačios mamos, paskui visą gyvenimą niekins dar ir bendraamžės merginos ir moterys). 40-ies metų vyras, kuris gyvena su mama ir niekada nebuvo vedęs, paprasčiau kalbant.
Antra. Jeigu sūnui vis dėlto pavyks ištrūkti iš mamos kalėjimo ir netgi sukurti savo šeimą, jis visą gyvenimą blaškysis tarp žmonos ir mamos, jausdamasis visiškai niekam tikusiu sūnumi ir vyru, bei kamuojamas mamos jam įdiegtos kaltės.
Arba mama nuolat kišasi į sūnaus šeimos gyvenimą ir sieks jį sugriauti. Ir tai dažniausiai joms pavyksta.
Trečia. Gana dažnai vyrai savo partnere renkasi moterį, kuri atrodo kaip mama – valdinga, kontroliuojant. Ir štai du įvykių raidos scenarijai: arba jis, pajutęs prisirišimą, pabėga (kad nepakliūtų į tokią pat priklausomybę kaip nuo mamos), arba ima keršyti, bandydamas sugniuždyti nuslopinti, palaužti.
Ketvirta. Kitas populiarus variantas: neatlaikęs psichologinio mamos spaudimo vyras įklimpsta į gilią priklausomybę: darboholizmas, alkoholizmas, azartiniai lošimai, narkotikai ir kt.
Apskritai tokie vyrai tarsi ir neužauga iki galo, lieka psichologiškai nesubrendę. Atitinkamai, suaugusiems,, subrendusiems santykiams poroje ir savo gyvenimui praktiškai nelieka jokių šansų.
