Dar prieš jo gimimą fantazuojame apie tai, kaip jis atrodys, renkatės vardą. Turite vilčių ir svajonių apie tai, kaip praeis vaikystė ir kokie užaugs jūsų sūnus ar dukra, kokių laimėjimų jie galės pasiekti gyvenime.

Visa tai sudaro tėvų lūkesčius, o jeigu plačiau – dalį jūsų asmeninės reprodukcinės istorijos, kuri prasideda nuo jūsų pačių vaikystės ir santykių su savo tėvais.

Ir jūs ne tik (dažnai to net nepastebėdami) vadovaujatės šiais lūkesčiais auklėdami vaiką, bet ir aktyviai juos perduodate jam pačiam kaip estafetės lazdelę.

Girdami ar barami, tėvai kasdien duoda vaikui suprasti, ar jis atitinka jų lūkesčius, ar ne. Tai galima palyginti su stebuklingu veidrodžiu, kurį jie laiko priešais vaiką: jame jis atsispindi toks, koks jį vertina artimieji.

Ir nors realus vaikas visada skiriasi nuo „įsivaizduojamo“ ar „norimo“, tėvų lūkesčiai jam tampa tikra realybe, prie kurios jis turi prisitaikyti.