Gimus vaikui, suaugusieji pradeda juo rūpintis iš visų jėgų: maudyti, maitinti, nešioti ant rankų, prižiūrėti. Mažylis pamažu pradeda augti ir vystytis, atsiranda naujų įgūdžių: pradeda šypsotis, laikyti galvą, šliaužioti, bėgioti, laikyti buteliuką ir šaukštelį, savarankiškai judėti po kambarį ir pan.

Kartu su vaiko raida pamažu silpsta tėvų kontrolė tam tikrų rūšių vaikų veiklai: vaikas išmoko vaikščioti – dabar jo nebereikia nešioti ant rankų; išmoko pats valgyti, nors ir nelabai tvarkingai, bet vis dėl to – maitinti jo nebereikia, išmoko rengtis, praustis…

Ir žinoma, kai kuriuose veiksmuose tokios pagalbos kaip anksčiau nebereikia, reikia tik šiek tiek kontrolės. Tačiau daugumai tėvų lengviau vaiką aprengti patiems, paprasčiau patiems pamaitinti, nei laukti, kol jis pats tai padarys. Arba tėvai įsitikinę, kad vaikas vis dar mažas nepajėgus pats susidoroti su tam tikrais sunkumais.

Ir tai ir toliau taikoma vaiko, o vėliau ir paauglio bei suaugusio sūnaus ar dukros veiklai. Taktika globoti ir nuo visko saugoti, nekreipiant dėmesio į vaiko amžių ir galimybes, veda į tai, kad iš vaikų išauga savimi nepasitikintys, priklausomi suaugusieji, o paskui – nuo tėvų neatsidalinę žmonės.

Todėl svarbu laiku atkreipti dėmesį į savo auklėjimo stilių ir jį keisti, jeigu jis netinkamas.

Tai kaipgi sužinoti, kad pernelyg globojate?

• suaugęs žmogus per daug dėmesio skiria kai kuriems vaiko gyvenimo aspektams: visame kame norisi vaiką kontroliuoti, tėvams svarbu žinoti, kur vaikas eina, su kuo bendrauja ir ką veikia.
• tėvai nesuteikia teisės rinktis: jie tiki, kad geriau žino, kokius drabužius reikia rengtis vaikui, kokį būrelį pasirinkti, su kuo draugauti. Suaugęs žmogus renkasi tai, ką laiko vieninteliu teisingu dalyku, pasikliaudamas savo interesais ir įsitikinimais, kartais nepaisydamas vaiko interesų.
• vaikas dažnai kritikuojamas: abejojama vaiko pažiūromis, veiksmais, nuomone.
• vaikas saugomas nuo bet kokių sunkumų, dažnai už jį viską daro tėvai, kadangi tiki, jog pats vaikas nesusitvarkys. Neleidžia vaikui daryti klaidų.

Kadangi visi vaiko poelgiai yra kritikuojami ir akcentuojamos būtent jo klaidos, pernelyg globojamas vaikas pradeda formuotis įsitikinimą, kad klaidos yra blogis, kad jis neturi teisės klysti, kad jeigu jis daro klaidas, reiškia jis nėra pakankamai sumanus ir protingas.

Toks mąstymas yra labai skausmingas, o vaikas vėliau iš visų jėgų stengiasi jo išvengti.

Per daug globojami vaikai dažniau patiria depresiją, vaikas jaučiasi bejėgis spręsdamas daugelį gyvenimo sunkumų, mokyklinių užduočių. Štai kodėl taip svarbu laiku aptikti savyje tokį auklėjimo stilių, išsiaiškinti tokio tėvų elgesio priežastis ir užmegzti darnius tėvų ir vaikų santykius.

.