…Reikia judėti nežiūrint į nieką. Atlikti paprastus ir pasiekiamus dalykus.
Pakloti ryte lovą, valytis dantis ir pasivaikščioti su šunimi. Laistyti gėles, pamaitinti katiną, ruošti maistą ir plauti indus.
Kiekvieną dieną kažkas būtino ir pažįstamo turi palaikyti tave tavo gyvenime, neleisti tau atsigulti ir pulti į neviltį.
Pastebėti kiekvieną savo žingsnį: sugebėjai. Sugebi. Ir numoti ranka į tai, kad kiti šiame maratone tave aplenkė ir net neužduso. Dabar ne laikas lenktynėms.
Dabar reikia laikytis buities, įprastų smulkmenų, net jei jos dabar atrodo beprasmiškos. Jos susiuva suplyšusį gyvenimo audeklą, sulopo, sujungia.
Primena tau: tu kvėpuoji. Tu vaikštai. Tu kažką gali, tegul ir mažiau, nei anksčiau. Tu stovi ant žemės. Žemė tave laiko. Oras pripildo plaučius.
Pasaulis sugriuvo, bet ne visas. Ne galutinai. Planeta toliau sukasi. Kažkas liko. Ir tau reikia išsilaikyti. Reikia įsikibti. Sugrįžti.
Todėl kad patys sunkiausi laikai anksčiau ar vėliau praeis. Ir jei tu pasiduosi ir neištversi, tuomet nepamatysi, kad buvo likę, galbūt, visai nedaug. Visai visai nedaug – ir taptų lengviau…
