Jei vaikas neturi vietos namuose…

…jo trapus pasaulis pradeda byrėti. Juk jis nori žinoti, kad yra mylimas ir svarbus tėvams.

Ką reiškia „vaikas neturi vietos namuose”?

Savo šeimos psichologo praktikoje esu pastebėjęs įvairių variantų šia tema:

Pažeidžiamos fizinės ribos. Vaikas tiesiogine prasme neturi kur atsisėsti, namai nėra jo teritorija, po jo kambarį vaikšto visi, kas nori…

Pažeidžiamos psichologinės ribos. Ant jo rėkiama, jis ignoruojamas, baudžiamas nekalbadieniais, jam nesuteikia palaikymo, jis dažnai kritikuojamas, jam keliami pernelyg aukšti reikalavimai (ne pagal metus), neatsižvelgiama į jo poreikius,

Pažeidžiamos kūno ribos. Šeimose, kur griebiamasi bausmių, kur esama vietos fiziniam smurtui.

Visa tai veda prie to, kad vaikas jaučiasi vienišas, bejėgis ir kaltas dėl to, kas vyksta su juo ir aplinkui jį… Tai labai sunkūs jausmai, viršijantys vaiko psichikos pajėgumus – ir jie suranda išeitį save žalojančiame elgesyje, nerime, mintyse apie savižudybę, bėgimuose iš namų, iššaukiančiame elgesyje visuomenėje ir itin žemoje savigarboje.

Štai ką reiškia „vaikas neturi vietos namuose“.

Šį straipsnį-pamąstymą sugalvojau ne tam, kad kaip nors įžeisčiau suaugusiuosius, tėvus, nurodant jų „klaidas“, kadangi klaidų visada pakanka – niekas nėra tobulas! Aš kviečiu pagalvoti ir paieškoti „teisingo“ sąveikavimo su vaikais varianto – komfortiško kiekvienai konkrečiai šeimai.

Į ką tiksliai verta atkreipti dėmesį, pasirinkus šį variantą:

  • ar atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jo norus, o gal visada pirmenybė teikiama tėvų norams;
  • ar tėvų lūkesčiai, nukreipti į vaiką, atitinka jo amžių (dažnai atsitinka taip, kad iš vaiko reikalaujama atsakomybės, visiškai nepaisant jo su amžiumi susijusių psichikos ypatybių);
  • kokia bendra veikla sieja vaikus ir tėvus. Vaikui augant, keičiasi tokios bendros veiklos kokybė, tačiau tai nereiškia, kad kontaktas visiškai išnyksta – tiesiog jis tampa kitoks;
  • ar vaikui pakanka palaikymo, išreikšto žodžiais ir darbais, o gal jis žymiai dažniau girdi kritiką, palyginimus su „gerais“ bendraamžiais ir net neįsivaizduoja savo vertės.

Apskritai ši tema, mano nuomone, svarbi ir aktuali. Psichologų priimamajame nelauktų eilėse tiek traumuotų vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, jeigu šeimose kiekvienas vaikas turėtų savo vietą, jei būtų priimamas ir pripažįstamas vaiko asmenybės unikalumas. Yra daug tėvų, kuriems šie dalykai atrodo tiesiog kaip fantazija, fantomas, kvailas „išmislas”…

O gal visgi ne?

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *