Laimė – toks ypatingas dalykas, beveik pasakiškas… Kiekvienas turi savo suvokimą apie laimę, ir jos paieškos trunka tol, kol mes aptinkame tai, kas mus įkvepia, kas artima mūsų sielai.
Kažkas atranda laimę šeimoje – augina vaikus, kuria jaukumą namuose, sodina gėles ir daržoves, puoselėja šeimos tradicijas. Kažkam pavyksta išreikšti savo talentus darbe. Kažkas kuria muziką, dainuoja arba tapo paveikslus. Kiti laimingi, turėdami širdžiai mielus laisvalaikio pomėgius…
Sakoma, kad laimingi žmonės yra panašūs. Ir kuo gi jie panašūs, jei jų laimės išraiška skirtinga? Visi jie panašūs tuo, kad yra laimingi…
Todėl neverta ginčytis, kieno laimė “tikresnė“ ar “teisingesnė“, tik pats žmogus žino, kame jo laimė. Nors daugiavaikei mamai sunku patikėti, kad įmanoma laimė be vaikų, o į darbo projektus pasinėrusiam žmogui sunku suprasti laisvamanius kūrėjus ar jogos sekėjus…
Žmogus laimingas, kai išreiškia savo prigimtinius gabumus. Tai ir yra ta nepakartojama įvairovės vienybė – kai kiekvienas žmogus savo unikalumo išraiška kuria bendrą visų gerovę.
