„Paruošiau vakarienei daržovių troškinio, tik jis atvėso. Galiu pašildyti.“ – „Kas aš tau – triušis? Nesugebi net normalaus maisto pagaminti.“ Nuo tokio dialogo prasidėjęs vakaras šeimoje dažniausiai nieko gero nežada.
Nesusivaldęs vyras trinkteli durimis ir išeina iš virtuvės, o jo žmona puola į ašaras. Ji save kaltina, kad ką nors padarė blogai. Ji mano, kad vyras labai pavargęs, nes po ilgos darbo dienos visada būna prastai nusiteikęs.
Tai pavyzdys, kaip reikėtų atpažinti psichologinį smurtą, dėl kurio gyvenimas kartu gali tapti pragaru.
Nors geriausiai atpažįstamas fizinis smurtas, žlugdyti gali ir priekabiavimas, socialinis, psichologinis ar ekonominis smurtas.
Neseniai išleistas pirmas Lietuvoje smurto prevencijos komiksas „Birutė Bebaimė“ iliustruoja tai, kas vyksta namuose už uždarų durų. Moteris gali tapti auka dėl įvairių priežasčių, nes smurtas turi daug veidų.
„Birutės Bebaimės“ sumanytojos Violeta Masteikienė, Modesta Kairytė, Marija Norvaišaitė kurti iliustracijas patikėjo Akvilei Magicdust, o komiksų tekstus – Urtei Karalaitei.
Pavartęs šį leidinį įsitikini, kad komikso kalba puikiai tinka tokiam sudėtingam reiškiniui kaip smurtas iliustruoti ir netgi parodyti moteriai, kur ir kaip ieškoti pagalbos, nuo ko pradėti keisti savo gyvenimą.
Europos lyčių lygybės institute pristatydama šį leidinį žurnalistė Laisvė Radzevičienė netikėtai prisipažino, kad jai dažnai iškyla vienas įvykis iš vaikystės. Tai buvo niūri rudens diena, tėvai grįžo vėlai.
„Nežinau, ką jie kalbėjo, bet mano mama trenkė tėčiui antausį, ir man buvo baisu. Pagalvojau, kokią baimę ir kokį siaubą turi patirti vaikai, kai jie auga tokiose šeimose“, – sakė L.Radzevičienė.
Idėja, kad apie smurtą galima kalbėti piešinių kalba, kilo V.Masteikienei. Ši tema jai nėra svetima, nes moteris savo aplinkoje matė daug smurto, todėl visada norėjo padėti kitoms, kurios ryžtasi ką nors keisti.
2011 metais Violetai pavyko kartu su kolegėmis Motinos dienos proga pagražinti smurtą patyrusias moteris, o jų vaikams nupirkti kai kurių daiktų. Vėliau ji suprato, kad to nepakanka.
„Birutė Bebaimė“ – tai pasakojimas paveikslėlių kalba apie tai, kas yra smurtas. „Iki šiol Lietuvoje daugelis žmonių dar nesupranta, kokie yra smurtą išduodantys ženklai“, – teigė V.Masteikienė.
Kai moteris vaikšto su mėlynėmis paakyje, kai skundžiasi, kad buvo sumušta, niekas neabejoja, kad prieš ją buvo smurtaujama.
O jei sutuoktinis ar gyvenimo draugas moters niekur neišleidžia, jeigu atima iš jos automobilio raktelius, piniginę, jei verčia ją daryti tai, ko ji nenori, tai dažnai įvardijama kaip vidiniai konfliktai, pasitaikantys kiekvienoje šeimoje, todėl į juos neverta kištis.
Vilniaus miesto krizių centro vadovė Nijolė Dirsienė žino daug istorijų, kodėl moterys delsia ieškoti pagalbos, kodėl kartais prireikia net dešimtmečio, kad jos prabiltų, kokias kančias patiria namuose.
Gėda, nesinori viešinti ir nešti iš namų šiukšlių, nepatogu teršti savo lizdą. Tai priežastys, dėl kurių moterys kenčia smurtautoją.
Neretai jos jaučiasi kaltos, kad neatidavė visų pinigų, nesugebėjo patylėti, palaukti, kol vyrui praeis pyktis, kol jis nurims.
Moterys dažnai būna pažeidžiamos, kai yra ekonomiškai priklausomos nuo vyro. Kitoms įkalta į galvą, kad negerai gyventi be vyro, kad jos pražus.
Dar viena leidinio „Birutė Bebaimė“ idėjos autorė M.Kairytė priminė, kad smurtas gali būti kaip socialinės nelygybės pasekmė, kaip užburtas ratas, nes jis kartojasi. Ieškoti pagalbos moterims trukdo socialinė nuostata, kas yra šeima, kad vaikams negerai augti be tėvo. Labai dažnai namai tokioms moterims tampa tarsi kalėjimu – esą viską reikia išspręsti viduje.
Dėl šios priežasties komiksų knygelėje „Birutė Bebaimė“ atsirado toks personažas kaip Teta.
Ši herojė – tarsi sovietinių laikų pagyvenusi moteris, nuo smurto nukentėjusiai moteriai ji mėgsta sakyti: „Pakentėk – viskas bus gerai, suprask, vyras daug dirba, negriauk savo šeimos.“
Tokia Teta visada primins seną patarlę, kad nėra namų be dūmų.
„Naivu tikėti, kad komiksų knygelė išgelbės pasaulį, bet jei jaunos moterys žinos, kaip atpažinti smurtą, jos nebus jam pakančios. Jos žinos, kad jei nenori mylėtis ir sakai „ne“, vadinasi, taip ir bus. Joms nebus gėda prisipažinti, ko jos iš tikrųjų nori“, – tikino M.Kairytė.
Knygai yra sukurtas specialus aplankalas, kurį nuėmus nelieka pavadinimo, ji atrodo kaip sąsiuvinis, kaip užrašinė, ir neaišku, kas yra jos viduje.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiama informacija, ką daryti, kur kreiptis.
Ši informacija buvo derinama su Vilniaus moterų krizių centru, Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, Moterų informacijos centru, taip pat psichologais.
Smurtą patyrusiai moteriai reikia emocinės ir psichologinės pagalbos. Svarbu padėti moteriai išsikalbėti, būti kartu su ja, o ne manyti, kad viskas praeis.
Jei moteris nujaučia, kad šeimoje smurtas gali pasikartoti, privalo po ranka turėti svarbiausius kontaktinius duomenis, kad galėtų paskambinti, susidėti būtiniausius daiktus į krepšį. Svarbu, kad moteris žinotų, kas gali ją priglausti, kur jai dingti išėjus iš namų.
Vilniaus miesto krizių centro direktorė N.Dirsienė priminė, kad sprendimas sutramdyti namuose smurtaujantį vyrą priklauso nuo moters. N.Dirsienės patirtis rodo, kad vyrai labai greitai persiorientuoja.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai paliktas sutuoktinis ateina prie Krizių centro tvoros ir skundžiasi. Jis tikina, kad dešimt metų „gražiai“ gyveno su žmona. Kas čia jai pasidarė? Jis pirmą kartą išgirdo apie tai, kad netinka savo žmonai.
„Tai rodo, kad moteris nuo tos dienos, kai ištekėjo, neturi taikstytis su sutuoktinio elgesiu. Nuo mažumės mergaitės turi būti auklėjamos taip, kad nebijotų protestuoti ir žinotų, jog yra ir netinkamas vyro elgesys“, – priminė N.Dirsienė.
Į susitikimus, kuriuose kalbama apie smurtą, ateidavo ir vyrų. Jie neslėpdavo nusivylimo, kad visi kalba apie moteris, bet niekas nepasako atvirai, kodėl moterys nenori su jais gyventi.
Todėl ketinama išleisti piešinių knygelę, kuri vadinsis „Rimas Nerimas“. Pagrindinis veikėjas bus jaunas vyras, kuriam tenka didelė atsakomybės našta, nes visi iš jo ko nors reikalauja.
Jis susiduria su įvairiomis situacijomis, kuriose jaučiasi provokuojamas. Piešiniai atskleis, kaip jis susidoroja su įvairiais reikalavimais ir kaip galima neprarasti savikontrolės.
Ši knygelė bus skirta stipriajai lyčiai, nes joje iš vyro pozicijos bus aiškinamasi, ką daryti.
N.Dirsienė mano, kad Lietuvoje moterų sąmonėjimas pernelyg toli pažengė, o vyrai nespėja jų pasivyti.
Yra daug istorijų, rodančių, kad smurto ženklai ima ryškėti tuoj po vestuvių. O ką daro moteris? Apsvaigusi nuo meilės ji nori, kad medaus mėnuo išliktų jos prisiminimuose iki gyvenimo pabaigos kaip didžiausia laimė, todėl savo vyrui atleidžia viską.
Būna ir taip, kad stipriai sužalojęs žmoną vyras stengiasi išpirkti kaltę, todėl padovanoja ką nors brangaus. Bet tik vėliau moteris sužino, kad tai jis padarė pasiskolinęs pinigų, todėl ji ima sukti galvą, kaip tuos pinigus atiduoti, ir dažnai tai daro už vyrą liedama prakaitą. Ji stengiasi atidirbti už dovaną ir gelbėja savo vyrą nuo skolų.
Ilgainiui moters savivertė ima svyruoti – ji ima tikėti, kad yra negraži, neprotinga, nieko nesugeba, yra stora, neturi skonio, nemoka stilingai rengtis, ruošti valgio, nes kur kas skaniau už ją gamina vyro motina.
Nors ji dirba keliuose darbuose, sutuoktinis reikalauja, kad jam parėjus namo viskas būtų sutvarkyta ir paruošta.
Anksčiau kaime moteris valdė tai, kas buvo vadinama mažuoju kiemu, o didysis kiemas – vyro valdos.
Šiuolaikiniai vyrai grįžę namo guli ant sofos, jie neturi ką veikti, nes nebeliko didžiojo kiemo, o moteris ir toliau su viskuo puikiausiai susitvarko.
Tada sprendimų priėmėju ir net viso turto valdytoju tampa vyras, o moteris viliasi, kad vaikams toks tėvas yra geriau nei nieko.
Jo nesusimąsto, jog vaikai bijo tokio tėvo, jo gėdijasi, nenori net eiti žaisti į kiemą, kad kaimynų vaikai nepasišaipytų dėl tėvo barnių, kurie gerai girdimi visoje laiptinėje.
Metai bėga, o smurtautojas nesikeičia. Moteris prisitaiko prie jo, nes nenori likti viena, pripranta prie tokio elgesio ir net žino – jeigu vyras gers su vienu draugu, vėliau kils muštynės, o jeigu gers su kitu draugu, to nebus.
Viso to jos gyvenime galėjo ir nebūti, jei per medaus mėnesį būtų sugebėjusi pasipriešinti.
Pakentėk, jis pasens – tokį patarimą gavusi moteris iš tikrųjų neturi paramos, ji supranta, kad jei išsiskirs, niekas jai nepritars.
Labai dažnai dėl vyro smurtavimo šeima atsiduria socialinės rizikos grupėje. Visuomenėje vyraujantys stereotipai taip pat prisideda prie moters pavergimo.
Lietuvoje iki šiol galioja keista praktika – vyras girtauja, o jo žmona tampa už tai atsakinga, vaiko teisių apsaugos specialistai eina į namus tikrinti, ar tvarkinga motina.
Neretai įžanga į smurtą tampa priekabiavimas.
„Tu stora, tau reikėtų sulieknėti“, – tokios pastabos rodo, kad iš moters daromas prekės ženklas. Gyvenimo būdo ekspertai nuolat aiškina, kad moteris turi susiimti, nes ji sustorėjo.
Net visos grožio industrijos paslaugos orientuotos į tai, kad moteris būtų kaip vyro nuosavybė, kad jis galėtų ja grožėtis ir žavėtis.
O vyrams nėra jokių reikalavimų dėl fizinio patrauklumo, jie gali būti apsileidę, apžėlę.
Jei moteris neturi vapsvos liemens, ji jau nevykėlė, bet jos sutuoktinis gali būti pilvotas, svarbu, kad būtų įtakingas ir pinigingas.
Toks požiūris rodo, kad visuomenė moterims taiko vienus standartus, o vyrams – kitus.
Tačiau moterys staiga tampa kaltos, kad vyras ima smurtauti.
„Juk neretai moterys svajoja pagimdyti sūnų, o ne dukterį, nes nori įtikti sutuoktiniui. Moterims įkalta, kad be vyro jos negali išsiversti.
Bet juk praėjo tie laikai, kai vyrai buvo medžiotojai, – jei jie neparnešdavo namo nudobto mamuto, užklupdavo badas ir visi išmirdavo“, – kalbėjo N.Dirsienė.
Šiuolaikinėje visuomenėje nėra tokio pavojaus, todėl šeimoje svarbi partnerystė, o to niekas nemoko.
Net visi darbai iki šiol yra skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Jei berniukas pavalgęs nesuplauna indų, jam nieko nesakoma, o jeigu taip elgiasi mergaitė, jai įgeliama: „Tu nerasi vyro.“
„Mes, moterys, pačios užleidžiame savo pozicijas. Nuvažiavusi į kaimą negaliu skleisti feministinių idėjų, nes reikia žmonėms paaiškinti paprastus dalykus“, – kalbėjo N.Dirsienė.
Jos nuomone, kitas leidinys turėtų būti „Birutė 50 plius“, nes vyresnio amžiaus moterys linkusios susitaikyti su smurtu, nors jos labiau skriaudžiamos nei jaunos. Vyresnes skriaudžia ne tiktai jų sutuoktiniai, bet ir sūnūs, žentai, dukterys.
Jaunos moterys dar turi vilties, kad ateityje viskas pagerės.
O kai skriaudikas pasensta ir lieka gulėti ligos patale, moterį dažnai ima griaužti sąžinė, kad negali jo palikti be priežiūros.
Smurtas turi daug veidų
Smurto statistika stulbina. Tačiau šie duomenys retai atspindi tai, kiek skriaudėjų buvo nubausta, kaip elgėsi tam tikros institucijos. Labai svarbu, kad būtų teigiamų pavyzdžių, kaip pavyko išgelbėti nuo smurto nukentėjusią auką.
Bendrovės „VoiceScore“ atliktas nuomonės tyrimas parodė, kad apie trečdalį apklaustųjų sutinka su teiginiais, kad smurtą patyrusi moteris pati kalta, – gal ji buvo neištikima, gal nesugebėjo patylėti, kai reikėjo.
Viena „Birutės Bebaimės“ sumanytojų M.Norvaišaitė tikino, kad svarbu tirti smurto atpažįstamumą, nes pats smurto faktas – tik ledkalnio viršūnė.
Apklausa parodė, kad lengviausia atpažinti fizinį smurtą, o kur kas sunkiau – kitas smurto rūšis, pavyzdžiui, socialinį, ekonominį, psichologinį.
„Jei smurtas neatpažįstamas, sunku su juo kovoti. Netgi neatsiranda norinčiųjų padėti moteriai, nes manoma, kad ji pati prisidirbo“, – pripažino M.Norvaišaitė.
Netgi tuo atveju, kai taikomas ekonominis smurtas ir socialiniai draudimai, niekas neskuba moteriai į pagalbą, nes nesupranta, kad tai smurtas.
Tyrimai rodo, kad visuomenėje dar daug abejingų žmonių, kurie pamatę smurto atvejį liks abejingi, neskubės į pagalbą, nes vis dar mano, kad pati auka yra kalta. Kas trečia moteris gali tapti Bebaime Birute, nes susiduria su smurtu.
