Kai išmoksti duoti sau tai, ko reikia, pradedi vertinti tai, ką tau duoda

Ar tikrai manai, kad tavo mylimų žmonių uždavinys – spręsti visas tavo problemas, užglaistyti visus tavo charakterio nelygumus? Taip, yra ir toks uždavinys, tačiau tik tuo atveju, jei šie žmonės nori ir gali tai padaryti be žalos sau.

Žmonės – viso labo žmonės. Jie negali duoti to, ko patys neturi. Taip pat negali atiduoti visko, ką turi. Kartą nugirdau dviejų moterų pokalbį autobuse. Viena skundėsi, kad vyras duoda mažai pinigų. O antroji paklausė, koks jos vyro atlyginimas, ir paaiškėjo, kad alga šimtu eurų didesnė nei ta suma, kurią jis atiduoda žmonai. Suprantate? Jis atiduoda praktiškai viską, ką turi.

Kažkas turi ne per daugiausia pinigų, tačiau skiria daug dėmesio ir rūpinimosi. Arba neturi aukšto statuso visuomenėje, bet turi auksines rankas. O kažkas užverčia materialiomis gėrybėmis. Kalba čia ne apie tai, kad tenka sunkai rinktis – pinigai ar laikas? Šaltas bankininkas ar šiltas prastuolis? Kalba ne apie tai, kad reikia sėdėti santykiuose kaip kalėjime, ir varvinti seilę, žiūrint į laisvę. Kalba eina apie tai, kad reikia liautis visko reikalauti tik iš vieno žmogaus. Laikas suvokti, kad pasaulyje visiems visko pakanka. Laikas imti vertinti santykius su žmogumi ir jo pastangas, kai jis dalinasi su tavimi viskuo, ką turi.

Laikas prisiimti atsakomybę už savo poreikius. Tenkinkite juos patys/pačios. Leiskite pasauliui mylėti jus visais galimais būdais. Ir priimkite tą meilę be išpūstų lūkesčių. Su džiaugsmu, kaip tai daro vaikai, kiekvieną dieną laukdami iš gyvenimo naujų siurprizų.

Štai tada viskas gausis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *