Sąmonė subręsta tuomet, kai mes liaujamės skubėti.
Jaunystėje viskas vyksta šurmulyje.
Ir tik su amžiumi tu mokaisi lėtinti tempą, o ne spausti gyvenimo akceleratorių, išsunkiant iš jo visus syvus.
Tu sustoji, ir tuomet įvyksta stebuklas. Kasdienybė – visi tie nereikalingi pokalbiai, emocijų lukštai, įaudrinti jausmai nusėda lyg dumblas, ir gyvenimas pasidaro aiškus ir tyras.
Tu pradedi pastebėti kiekvieną smulkiausią savo būties detalę; suprasti tarpusavio ryšius, kurie staiga išsipainioja patys, nors anksčiau jie atrodė tau sudėtingiausių problemų kamuoliu.
Ir tuomet viskas pasidaro paprasta.
