Kartais ima atrodyti, kad mus supantis pasaulis – tai mūšio laukas, kuriame visi siekia mus užvaldyti, pasisavinti mūsų energiją ir jėgas.
Šioje kovoje gali būti sunku atskirti, kas yra draugas, o kas – priešas. Visi aplink mus pavirsta plėšrūnais, kurie kėsinasi mumis pasinaudoti.
Įsivaizduokite moterį, kuri kažkada galėjo pasitikėti žmonėmis. O dabar ji gyvena savo nuosavų baimių ir nusivylimų pasaulyje. Kiekvienas jos mėginimas užmegzti santykius paverčiamas gudriu žaidimu, kuriame ji priversta manipuliuoti, kontroliuoti, tampyti nematomas virveles.
Jai atrodo, kad ji valdo situaciją, bet iš tikrųjų ji yra belaisvė. Ją laiko nelaisvėje jos pačios lūkesčiai ir baimė būti išduotai. Kiekvienas jos žingsnis – tai ne pasitikėjimo aktas, o gynybinis manevras tame nesibaigiančiame kare.
Ji išsimūrija aplink save aukštas sienas, saugodama savo širdį nuo skausmo, tačiau tai – kalėjimo sienos.
Jos žvilgsnyje liepsnoja priešiškumas, ji pasiruošusi pulti pirmoji, kad niekas nespėtų jai smogti.
Kartais ji tiesiog bėga šalin. Slėpdamasi nuo skausmo ir nemalonių emocijų, ji palieka tuštumą ten, kur galėjo būti santykiai.
Žvelgiant iš šalies, ji gali atrodyti nuolanki ir paklusni, tačiau mintyse jau brandina pabėgimo ar netgi keršto planus.
Jos šypsenoje – nepasitikėjimo šešėlis. Už meilių žodžių slypi neišsakytos nuoskaudos ir kaltinimai.
Ji yra savo vidinių demonų – nusivylimų, baimių ir abejonių – marionetė. Dabar būtent jie diktuoja kiekvieną jos žingsnį.
Nesibaigianti vidinė kova atsispindi jos gyvenime – draugystėje, darbe ar šeimoje. Ten, kur galėtų viešpatauti pasitikėjimas ir artumas, ji įžvelgia vien grėsmę.
Jos vidinė ugnis, kadaise buvusi tokia ryški ir gyva, ėda ją iš vidaus, palikdama vien nusivylimo pelenus.
Kiekviena iš šių elgesio strategijų – agresija, bėgimas, pasidavimas – tai ne sprendimas, o desperatiškas bandymas išvengti iliuzinio pavojaus.
Ji kovoja su priešais, kurių realybėje nėra. Ji išduoda save, nesuvokdama, kad vienintelis priešas – tai jos pačios baimė būti atstumtai.
Jos vidinis konfliktas pavirsta jos kalėjimu, iš kurio neįmanoma ištrūkti, kol ji neatsigręš į save ir neišmoks pasitikėti pasauliu.
