Kai kurie kvapai ir gyvūnai žmonėms kelia stiprų pasibjaurėjimą. Pavyzdžiui, mums visiems darosi negera nuo sugedusio maisto kvapo arba žiurkių ir tarakonų vaizdo. Visa tai vyksta neatsitiktinai – mokslininkai jau seniai žino, kad pasibjaurėjimas – tai savotiška „elgesio imuninė sistema“ ir padeda mums apsisaugoti nuo ligų. Pajutę bjaurų kvapą arba pamatę potencialų ligų platintoją, mes stengiamės kuo toliau nuo šio objekto pasitraukti – taip užsikrėtimo rizika sumažinama iki minimumo. Be to, po tokios reakcijos organizme prasideda apsauginiai procesai.
Neseniai mokslininkai iš Švedijos, Australijos, Vokietijos ir JAV nusprendė tai įrodyti per kelis eksperimentus. Ir iš tiesų, kai savanoriai pajuto nemalonius kvapus, jų organizmuose aktyvavosi apsaugos nuo infekcijų sistema.
Sužinokime daugiau apie tai, kaip vyko šie eksperimentai.
Kodėl žmonės jaučia pasibjaurėjimą
Pasibjaurėjimas sugedusio maisto, atliekų ir pan. kvapais – tai reakcija, kuri mums buvo įdiegta evoliucijos eigoje. Mokslo srityje šis psichologinių mechanizmų rinkinys vadinamas elgesio imunine sistema (behavioral immune system, BIS). Šio termino autorius yra psichologas Markas Šalleris (Mark Schaller).
Reakcijos aktyvuojamos ne tik kvapais – didžiajai daugumai žmonių taip pat kelia pasibjaurėjimą potencialiai užkrečiamų ligų platintojų – graužikų ir tarakonų – vaizdas, taip pat žmonių ir gyvūnų išmatos. Jausdami pasibjaurėjimą, žmonės stengiasi apeiti pavojingus objektus – tai žymiai sumažina užsikrėtimo riziką.
Kaip nemalonūs kvapai apsaugo organizmą nuo ligų
Mokslininkų grupės iš įvairių šalių atliko tarpusavyje nesusijusius eksperimentus, kurių metu paprašė savanorių įvertinti neapykantos tam tikriems kvapams ir vaizdo įrašams laipsnį. Po to jie paėmė seilių mėginius, kad išsiaiškintų, kaip jų organizmas reagavo į nemalonius kvapus ir scenas biocheminiu lygiu.
Švedijos ir Australijos mokslininkai surinko grupę savanorių ir davė jiems pauostyti sugadintos žuvies, pelėsio sūrio, supuvusių mielių ir dirbtinių kvapiklių su šlapimo ir prakaito kvapu. Po to, kai eksperimento dalyviai įvertino pasibjaurėjimo lygį, iš jų buvo paimti seilių mėginiai.
Paaiškėjo, kad po sąveikos su nemaloniais kvapais žmonėse įsijungė apsaugos nuo infekcijų mechanizmas. Jei konkrečiau, jų organizmuose padidėjo TNF-α baltymo ir imunoglobulino S-IgA koncentracija. Pirmasis yra atsakingas už imuninių ląstelių, pvz., citokinų ir leukocitų, aktyvaciją – jis yra labai svarbus apsaugai nuo parazitų ir virusų. Savo ruožtu imunoglobulinas S-IgA yra svarbus antikūnas, kuris naikina svetimkūnius organizme.
Tokį patį rezultatą gavo ir Vokietijos mokslininkai. Jie savanoriams demonstravo vaizdo įrašus, kuriuose žmonės čiaudėjo tiesiai į kamerą, ir įrašus su tarakonais, kurie gali būti ligų pernešėjai. Žmonės jautė pasibjaurėjimą vaizdo įrašais, o jų organizmuose taip pat buvo užfiksuotas imunoglobulino S-IgA padidėjimas.
Amerikos mokslininkai savo eksperimente derino nemalonius kvapus ir vaizdo įrašus. Jie pastebėjo, kad žmonės labiau nekenčia būtent kvapų – turbūt nė vienas žmogus negali jų pakęsti. Savanorių seilėse taip pat buvo nustatyta padidėjusi imuninių ląstelių koncentracija.
Tarakonų baimė – apsauginis mechanizmas
Gaunasi, žmonės ne be priežasties jaučia pasibjaurėjimą kai kuriais kvapais ir reiškiniais. Kai jaučiame nemalonų puvimo kvapą ir pan., organizmas supranta, kad nuo kvapo šaltinio galima užsikrėsti pavojingomis bakterijomis ir virusais. Kad to neatsitiktų, jis išprovokuoja apsauginę reakciją biocheminiu lygiu.
Be to, dėl pasibjaurėjimo kiekvienas iš mūsų stengiasi kuo toliau pasitraukti nuo šaltinio. Būtent todėl, kai matome supuvusią žuvį, negyvo gyvūno skerdeną ar potencialius infekcijų platintojus, pavyzdžiui, žiurkes ir tarakonus, mums kyla noras pabėgti – jei sugadintą maistą reikia išmesti, mes vos jį palietę užsikemšame nosį. Toks reakcija įsišaknijusi giliai mumyse ir perduota iš tolimų protėvių.
Elgesio imuninė sistema puikiai funkcionuoja daugumai žmonių ir padeda sumažinti užsikrėtimo ligomis riziką. Tačiau kai kuriais atvejais mes galime atsitiktinai susidurti su tarakonais ir žiurkėmis. Pavyzdžiui, vabzdys gali patekti į maistą ir būti nurytas – nuo to niekas nėra apsaugotas.
