Ar pagalvojote kada nors, kiek energijos ir laiko mes kasdien išeikvojame vertindami kitų žmonių poelgius, žodžius, emocijas, judesius ar tiesiog išvaizdą net tada, kai jie niekuo nebūna susiję su mumis? Mes iškart reaguojame savo emocijomis į tuos mūsų pačių viduje priimtus „verdiktus“: susinerviname, kad žmogus mums nepatinka, pasipiktiname, kad pasielgė ne taip, kaip tikėjomės, ar pasakė žodžius, kurie mums nepatiko, pasmerkiame, kad jis atrodo ne „kaip visi“, mintyse ar garsiai kritikuojame ir priekaištaujame, kad neatitinka mūsų lūkesčių. Ir visam tam mes išeikvojame tikrai nemažą gyvenimo dalį, patys išvarginame save ir dažnai jaučiamės nelaimingi. Kaip išeiti iš šio užburto rato ir nustoti vertinti kitus?
Tam reikia tik suprasti, kaip mes vertiname, kritikuojame, smerkiame kitus ir kodėl tai darome. Gilus supratimas, kad bet koks kito vertinimas yra neteisingas, padės liautis nuolat teisti kitus.
Mes galime spręsti apie kitą žmogų tik pagal jo elgesį ir veiksmus dėl to, kad galime stebėti tik juos. O apie patį žmogų mes nieko nežinome. Mums neprieinama suprasti jo jausmų, minčių, nusiteikimo, pasaulėžiūros, buities. Mes nieko nežinome apie jo vidinį gyvenimą. Mes nežinome jo istorijos.
Tiesiog stebėkite
Žmogaus veiksmai (kaip jo išorinė išraiška) neturi nieko bendra su jo vidiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, išoriškai žmogus gali mandagiai šypsotis, o viduje išgyventi gilų sielvartą ar kunkuliuoti iš pykčio. Jis gali meistriškai slėpti savo vidinę būseną po šalta veido išraiška ar šypsena. Žmogus gali juoktis, o viduje būti baisiai nepatenkintas.
O mes visada sprendžiame apie kitą žmogų remdamiesi jo (dirbtine) šypsena ar (prisiverstiniu) juoku, nežinodami, ką jis jaučia ir galvoja iš tikrųjų. Tokie vertinimai būna neteisingi, klaidingi ir paviršutiniški.
Todėl pirmas dalykas, kurį reikia suprasti, – neįmanoma tiksliai įvertinti žmogaus pagal jo išorinę laikyseną ir elgseną, nes tada visi sprendimai būna iš esmės klaidingi.
Tą jūs tikrai esate patyrę ir patys – kai kiti sprendžia apie jus pagal jūsų veiksmus, mano, kad gerai perpranta jus, o jūs pastebite, kaip jie klysta. Juk jūs nesprendžiate apie save pagal savo išorinius veiksmus, ar ne taip? Jūs sprendžiate apie save pagal savo vidinę būseną, pagal savo jausmus ir būtį.
Tai tada kas jus verčia spręsti apie kitus tik apie išorines apraiškas ir elgseną? Veiksmai, žodžiai ir veido išraiškos – tai momentiniai dalykai, kurie nuolat keičiasi.
Kaip nustoti vertinti kitus?
Kad nustotume vertinti, kritikuoti ir smerkti kitus, reikia paprasčiausiai stebėti, reikia daugiau dėmesingumo ir sąmoningumo. Tada vertinimai pasibaigs savaime, be mūsų pastangų juos nutraukti.
Paprasčiausiai stebėkite žmones. Sprendimai apie kitus būna pagrįsti tik momentiniais išoriniais dalykais, kurie nė kiek neatskleidžia to, kad dedasi žmogaus viduje, kuo jis iš tikrųjų gyvena ir kokia jo savijauta tą akimirką.
Sprendimas apie žmogų pagal tai, ką matote tuo akimirksniu, būtų tas pats, kaip atsiversti storą knygą, perskaityti vieną pastraipą ir padaryti galutinę išvadą apie visą knygą. Tikriausiai suprantate, kad jums galėjo pasitaikyti pati prasčiausia pastraipa, o daryti išvadą apie visą veikalą pagal mažą ištraukėlę, be bendro konteksto, tiesiog yra kvaila.
Kai mes sprendžiame apie kitus žmones, mes darome tą patį – ištraukiame mažytį epizodą iš kito žmogaus gyvenimo konteksto, nežinodami visos jo istorijos, nes jo vidinė būsena yra mums neprieinama.
Todėl bet koks sprendimas yra neteisingas. Ir gilus supratimas apie tai nutraukia paviršinius, klaidingus kito žmogaus vertinimus.
