Žmonės susitinka, įsimyli, tuokiausi… Ir skiriasi. Skyrybos traumuoja ties suaugusius, tiek vaikus. Tragiška realybė: daugybė sutuoktinių skyrybų metu sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi taip, kad komplikuoja ir taip jau sunkius vaikų pergyvenimus. Dvasinės traumos išlieka visam likusiam gyvenimui.

Vaikai nėra jūsų išimtinė nuosavybė. Jie yra dviejų žmonių meilės rezultatas. Jei kritikuojate sutuoktinį, reiškia, kritikuojate pusę savo vaiko. Ir tai daro neatitaisomą žalą vaikiškai širdžiai. Jeigu nuvertinate ir sumenkinate save ar sutuoktinį, savo buvusį partnerį, šitaip pasakote vaikui, kad ir jis niekam tikęs, nes yra to sutuoktinio puselė. Tikriausiai tai pats didžiausias žiaurumas iš tėvų pusės. Mano psichoterapinė praktika liudija, kad vos ne kas antras pacientas jaučiasi niekam tikęs ir niekam nereikalingas kaip tik dėl vaikystėje patirtos tėvų skyrybų traumos.

Būti tėvais – pats sunkiausias ir pats naudingiausias darbas pasaulyje. Tėvai drauge auklėja vaikus, sėkmingai ar nelabai spręsdami įvairius uždavinius. Tačiau santuokos ne amžinos. Ir jeigu poros nariai pradeda naudotis vaikais kaip ginklais savo karuose, vaikui padaroma neatitaisoma žala.

Jeigu tvirtai nusprendėte padaryti savo vaikui maksimalią žalą visam likusiam gyvenimui, galite pasinaudoti šiomis antirekomendacijomis:

• Tegu vaikas tampa jūsų barnių, skandalų ir tarpusavio kaltinimų liudininku;
• Nesakykite vaikui tiesos apie skyrybas. Jeigu neįmanoma, tempkite gumą iki paskutinio;
• Paprašykite, kad vaikas pasirinktų – arba jūs, arba buvęs sutuoktinis;
• Be paliovos pasakokite, kaip jums dabar blogai ir kaip gerai gyvenasi išėjusiam sutuoktiniui;
• Neleiskite vaikui matytis su nauja buvusio partnerio šeima;
• Naudokite vaiką kaip pašto balandį. „Pasakyk savo tėvui… Pasakyk savo mamai…”
• Po to kai jis grįžo iš buvusio partnerio, detaliai ištardykite, kas ten vyksta;
• Priverskite vaiką jaustis autsaideriu, nereikalingu buvusio partnerio namuose;
• Uždrauskite vaikui net užsiminti apie skyrybas ir jo patirtus pergyvenimus;
• Ašarokite vaiko akivaizdoje, žiūrinėdami senas nuotraukas;
• Reikalaukite, kad vaikas vadintų patėvį/pamotę tėčiu/mama;
• Reikalaukite, kad vaiko susitikimai su buvusiu partneriu vyktų tik jūsų priežiūroje. Tuo pat metu sabotuokite tuos susitikimus;
• Susitikę su buvusiu partneriu, ginčykitės, svaidykitės sarkastiškomis pastabomis, demonstruokite blogą nuotaiką. Tegu vaikas visa tai mato;
• Įtikinkite vaiką, kad dėl skyrybų atsakingas išimtinai buvęs partneris;
• Užkirskite kelią visoms buvusio partnerio pastangoms gerai praleisti laiką su vaiku;
• Skleiskite kalbas tarp giminaičių, draugų apie tai, koks blogas buvo partneris tėvas/mama ir koks laimingas jūsų gyvenimas dabar. Pasinaudokite tuo tikslu socialiniais tinklais;
• Naudokitės vaiku kaip emociniais ramentais, kad suvaldytumėte savo širdies skausmą. Paverskite vaiką buvusio partnerio pakaitalu. „Mudviem daugiau niekas nereikalingas”;
• Priekaištaukite vaikui, kad jis „toks bjaurus, kaip tavo tėvas/mama”;
• Nuvertinkite ir sumenkinkite vaiko akyse buvusį partnerį. Idealizuokite save.

Tikiuosi, skaitytojas atleis man už sarkazmą. Esu tikras, kad nė vienas sveiko proto žmogus nepasinaudos pateiktomis rekomendacijomis. Tiesa, skyrybų metu labai sunku išsaugoti proto skaidrumą, kai kriokliu liejasi nuoskaudos, pyktis, nusivylimas, baimė, kaltė. Dėl to, greičiausiai, be darbo neliksiu. Pas mane vėl ir vėl lankysis suaugę vyrai ir moterys, kurių širdyse iki šiol gyvena žiauriai sužeisti maži berniukai ir mergaitės.

.