Sėkmės ir gerovės tema yra neišsemiama. Kartą Bertas Hellingeris (psichoterapeutas, sisteminių šeimos išdėstymų metodo autorius) suformulavo: „Kiekviena sėkmė turi motinos veidą“. Gražu, tiesa? Nusprendžiau panagrinėti šią temą ir pažvelgti į sėkmės ir santykių su motina sąsają.
Hellinger rašė, kad motina vaikui yra ištisas pasaulis, paties Gyvenimo įkūnijimas. Kaip susiklostys santykiai su motina ankstyvoje vaikystėje, taip vėliau klostysis ir santykiai su pasauliu.
Įdomu tai, kad mūsų santykiai su profesija, pinigais ir apskritai su gyvenimu visada atspindės mūsų santykį su motina. Jei nepriimame savo motinos, atmetame ir darbą, ir gyvenimą. Darbas mums bus našta ir nesuteiks jokio moralinio ir finansinio pasitenkinimo. Jei negerbiame motinos, nuvertinsim viską ir visus aplinkui, tarsi sakydami: „Aš geresnis už tave“.
Jei santykiai su motina harmoningi, mes džiaugiamės gyvenimu, darbu. Jei su dėkingumu ir meile priimame tai, ką duoda motina, tada ir gyvenimas, ir darbas mums dovanoja sėkmę.
Atsitinka taip, kad dėl kokių nors priežasčių judėjimas link motinos ankstyvoje vaikystėje buvo nutrauktas. Suaugusiam gyvenime tai pasireikš įvairiais sunkumais darbe ir kliūtimis kelyje į sėkmę. Kitaip sakant, mes sustabdėme judėjimą link motinos = sustabdėme judėjimą link sėkmės. Mes tarsi sustingome ir laukiame, kad sėkmė ateis pati. Ir nesiimame veiksmų bei aktyvių veiksmų, kad kažką pasiektume.
Kad galėtume eiti link sėkmės, mums svarbu jausti, kad už mūsų stovi mylinti motina. Bendraudami su ja, mes pasisotinome ištekliais, paėmėme viską, kas reikalinga mūsų sėkmei, ir drąsiai einame į priekį. Kai jaučiame, kad mama yra šalia, mes galime įveikti bet kokias problemas. Deja, gyvenime taip būna ne visada.
Tada vidinis judėjimas link motinos tampa gana sudėtingas.
Mums gali atrodyti, kad motina davė per mažai. Tada, kad ir kiek visko pasiektume, mums visada bus per mažai. Visi laimėjimai nugrims į bedugnę, o pasitenkinimą regėsime kaip savo ausis.
Dažnai savo viršininką ar savo verslą mes pasąmoningai matome kaip motinos figūrą ir per savo pasiekimus norime užsitarnauti meilę ir pripažinimą.
Yra dar vienas įdomus reiškinys, kurį Hellinger vadino sisteminės tvarkos pažeidimu. Mūsų svarstomos temos kontekste tai pasireiškia tuo, kad mes neuždirbame daugiau, kad netaptume sėkmingesni už motiną, negyventume lengvesnio ir patogesnio gyvenimo. T. y. giliai širdyje, nesąmoningai, sėkmę suvokiame kaip įžeidimą ar net pažeminimą:
- „Mama, kaip aš galiu turėti pinigų, jeigu tu jų neturėjai?“
- „Mama, kaip aš galiu ilsėtis, jeigu tu neilsėjai?“
- „Mama, kaip aš galiu uždirbti pinigų mėgstamu darbu, jeigu tu pinigus uždirbdavai sunkiai dirbdama?“
Viskas, ką aprašiau aukščiau, nėra paviršutiniška. Norint suvokti šias dinamikas, reikia įdėti pastangų. Tačiau dažnai pakanka vien tik situacijos ir bendrų mechanizmų suvokimo, kad situacija pasikeistų.
Jei atsitrauksime nuo sisteminės šeimos terapijos ir kreipsimės į E. Berno teoriją apie gyvenimo scenarijus, galima pastebėti tokį dalyką. Pagal šią teoriją, pirmaisiais gyvenimo metais motina daro lemiamą įtaką vaiko gyvenimo scenarijaus formavimui. Ji tarsi programuoja jį, kuo jam būti ir kaip gyventi.
Ir klausimas, ar žmogus bus sėkmingas, ar ne, priklauso ne nuo jo gebėjimų ir pan., o nuo tėvų leidimo. T. y. nuo to, ar motina palaiko šią sėkmę, ar ne.
Jei motina mato vaiką kaip kvailą, nesugebantį, silpną ir bevertį, tai jis ir bus toks. O jei mato vaiką kaip talentingą, protingą, sėkmingą, tai jis ateityje tai patvirtins.
Gaunasi, kad žvilgsnis, kuriuo mama žiūrėjo į mus vaikystėje, turi neįtikėtiną galią. Mes jaučiamės tokie, kokius mus matė mama, ir tampame tokiais pačiais, kokiais ji mus laikė. Ir aplinkiniai mus mato lygiai taip pat. O viskas dėl to, kad atitiktume mamos lūkesčius ir neprarastume jos meilės.
