Kam tėvams reikalingas autoritetas? Ir kas tai yra? Kodėl vaikai neklauso, negerbia?
Visi normalūs tėvai stengiasi, kad vaikas būtų laimingas, stengiasi užtikrinti jam puikią ateitį. Tik čia iškyla problema: vaikai negalvoja apie ateitį, jie išvis nežino, kas tai yra. Kam ruošti namų darbus, kam mokytis fizikos, matematikos, kalbų? Koks universitetas, koks darbas, jeigu tu lankai trečią klasę? Mokykla turi savų reikalavimų, tėvai – savų, o vaikas blaškosi tarp šių dviejų ugnių.
Tačiau reikalauti būtina, vaikas turi ne tik teises, bet ir pareigas. O kaip reikalauti? Visiškai neaišku. Tiksliau, aišku, juk mes turime patirties, įgytos savose šeimose, kai patys buvome vaikai. Ir čia į darbą paleidžiami seni geri metodai – Grasinimai, Šantažas ir Bausmės. Ar tai veikia? Taip, veikia, vaikas išties gali pildyti jūsų paliepimus, tačiau ką jis tuo metu jaučia, kokios mintys įsitvirtina jo galvoje visam gyvenimui? Lyg ir viskas normalu, darbas padarytas, tikslai pasiekti, o širdyje…
Santykiai suyra, praraja tarp tėvų ir vaiko vis gilesnė ir gilesnė, kol pavirsta neperžengiama bedugne. Visas bendravimas apsiriboja nesibaigiančiais riksmais. Ir viskas galiausiai pateisinama gelžbetoniniais argumentais: „Visi taip gyvena!” ir „Nereikia aiškinti, kaip turiu gyventi!”
Yra tokia sąvoka kaip „autoriteto valdžia” – kai žmogus vykdo kokius nors reikalavimus ne dėl to, kad jį privertė, o dėl to, kad „autoritetas” reikalauja. Be to, daugelis painioja autoritetus. Autoritetas, kuris baugina, verčia kažką daryti iš baimės – toks autoritetas šeimoje nėra gera idėja, ir ne vien šeimoje. Ir yra kitas autoritetas, kuris susijęs labiau su lyderiavimu (valdžia, nenaudojant suteiktų įgaliojimų). Šiuo atveju lemiamu argumentu tampa pagarba ir tarpusavio supratimas, o ne trenksmas kumščiu per stalą, surikus „aš tėvas, man viskas galima, aš taip pasakiau!”
Tam tikrą laiką tėvai yra labai svarbūs ir reikšmingi vaiko gyvenime, tačiau jų reikšmės mažėjimas – visiškai dėsningas vystymosi procesas. Tačiau pasitaiko, kad tėvų autoritetas smunka itin staigiai.
Kas griauna tėvų autoritetą?
-
Sutuoktinių nesutarimai. Tėvai dažnai ginčijasi dėl auklėjimo sistemos, kaip teisingai, o kaip neteisingai auklėti. Ir daro tai vaiko akivaizdoje. Toks įspūdis, kad vaikas tapo jų bandymo triušiu;
-
Asmeninis nerimas, įtarumas, nepasitikėjimas. Vienas iš tėvų visko bijo, prisigalvoja nebūtų dalykų. Ir visos tos baimės gyvuoja vien jo galvoje;
-
Nenuoseklios bausmės. Mama nubaudė, tėtis bausmę panaikino. Tėtis nubaudė, mama pagailėjo. Tėtis nubaudė ir iškart užmiršo. Ir t.t.;
-
Neteisingos bausmės. Bausmė dažniausiai būna impulsyvi, ji paskelbiama, kunkuliuojant emocijoms. Viskas, dabar metus laiko nežaisi kompiuteriu!!! Viskas, daugiau niekad gyvenime negausi kišenpinigių!!!
-
Tėvai negerbia vienas kito. Mama visada teisi, tėvas visiškai nesvarbus arba atvirkščiai. Vieno iš tėvų žodžių, sprendimo ar jo paties nuvertinimas, menkinimas vaikui girdint. „Ką jis supranta apie auklėjimą, radai ko klausyti!”;
-
Autoritetas pagrįstas vien bauginimu. Jeigu tavęs bijo, tai visiškai nereiškia, kad tave gerbia;
-
Hipergloba;
-
Giminaičių, senelių įtaka, kai močiutė ar senelis leidžia sau mokyti tėvus, kaip jie turi auklėti vaiką ir šitaip nuvertina ir sumenkina tėvų vaidmenį. „Ką jūs čia darote, kaip jūs jį auklėjate?! Aš geriau žinau! Tuojau paaiškinsiu, kaip reikia!” Ir visa tai – vaiko akyse;
-
Šeimoje nėra taisyklių arba jos labai miglotos. Yra tokių šeimų, kuriose neaišku kas kuo užsiima ir kas ten apskritai dedasi. Arba visos pareigos užkrautos vienam žmogui. Arba vaikas išvis neturi jokių pareigų;
-
„Mes su vaiku geriausi draugeliai”. Tėvai visiškai nesuvokia savo tikrojo vaidmens;
-
Tėvai su karūnomis. Nepripažįsta savo klaidų, neina į kontaktą, visada teisūs, netgi kai akivaizdžiai neteisūs.
