Kas ką išnaudoja?

Žmonės lengvai pajaučia, kai juos kas nors išnaudoja. Tuomet jie pasipiktina. Taip pat pajaučia, kai jie patys ką nors išnaudoja. Tuomet patiria sąžinės priekaištus. Kodėl gi besipiktindami ir besigrauždami jie nepanaikina išnaudojimo visiems laikams?

Štai kur pradeda groti revoliucijos trimitai. Štai kur atgyja Prancūzų revoliucijos, Karlo Markso ir leninizmo idėjos. Viskas, ką taip karštai palaiko „paprasta liaudis“. O kalbant apie šeimą – štai kur pasigirsta feminizmo šūkiai. Apie išnaudotojus vyrus ir išsilaisvinančias jų verges – moteris.

Išnaudojamais save laikyti lengva ir smagu. Maištą kelti paprasta ir logiška. Taip yra todėl, kad kalba eina apie amžiną žmonių buhalteriją: aš jam tiek, o jis man- kiek?

Žmonės net ir neįtaria, kad jų viduje nuolat veikia vidinė buhalterija. Ji tokia galinga, kad net ir tikint lygybės bei neturto idealais, vis vien išlenda. Kiek kartų jūs pastebėdavote, jog pagalvojate apie draugą: štai, o juk aš jam sykį buvau padėjęs?

O galbūt, jūs labiau prisimenate, kiek kartų draugas buvo jums padėjęs? Padarykite eksperimentą ir suskaičiuokite, kiek kartų per paskutinius tris metus jūs – kitiems, o kiek kartų kiti jums yra ką nors gera padarę.

Nuo atsakymo priklausys jūsų polinkis būti išnaudojamu ar išnaudoti. Tik dažniausiai atvirkščiai.

Jei paaiškės, kad jūs labiau prisimenate, kiek kartų esate padariusi gera kitiems, tai greičiausiai, esate išnaudotoja. Išnaudotojai dažniausiai yra įsitikinę, kad jų buvimas – kitiems malonė ir džiaugsmas. Taip, tarkime,

Vergvaldys tiki, kad yra vergų numylėtinis, nes nemuša jų ir kartais į laisvę paleidžia;

Feodalas tiki, kad yra baudžiauninkų valstiečių tėvas ir užtarėjas;

Kapitalistas – kad yra darbininkų darbo vietų kūrėjas ir geradarys;

Šeimose išnaudotojas dažniausiai atsidūsta ir pasako, kad nemoka visai savęs apginti, kad yra per geras ir palyginus su kitais sutuoktiniais tiesiog „leidžia lipti sau ant galvos“. Ši frazė apie lipimą ant galvos apskritai labai diagnostiškai patikima išnaudotojui nustatyti.

Nes iš šios idėjos ir kyla įvairios represijos, kurių pagrindinė paskirtis- pateisinti savo… Ką?

Polinkį valdyti situaciją. O tiksliau – malšinti baimę būti nustumtam į žemesnę, valdomą, kategoriją. Juk išnaudotojo psichologijoje yra tik dvi galimybės: arba tave išnaudoja – tau lipa ant galvos, arba- tu.

Tačiau jei paaiškėja, kad jūs labiau prisimenate, kiek gero jums yra padarę kiti žmonės, greičiausiai, jūs priklausote kartais išnaudojamiesiems. Ir kažkokios asmenybės, tikriausiai, ne kartą yra jumis pasinaudojusios. Tik jums tai netrukdė. Kol jūs šito nepastebėdavote, nesijautėte nuskriausti, kol nepradėjote kalbėti apie lipimą ant galvos – tol jūs buvote normaliame dvasios stovyje. Ir netgi jautėte didelį dėkingumą žmonėms, kurie, jūsų nuomone, yra daug jums padėję.

Ši mąstysena visiškai nesiderina su tuo, ko mus mokė. Juk kažkada mums citavo rašytojus klasikus apie tai, kad „pats didžiausias vergas- tas, kuris nesuvokia, kad yra vergas“. Apie tai, kad žmonės turi suvokti savo vergystę ir sukilti prieš ją… Jei jums teko mokytis tarybiniais laikais, jūs visa tai puikiai atsimenate.

Tačiau šios idėjos rėmėsi ne psichologiniais stebėjimais, o aiškiu tikslu: sužadinti jumyse pasipiktinimą. Psichologinė žmonių realybė pasižymi tuo, kad išnaudojimas dažniausiai slepiasi po išnaudojamojo kauke.

Reikalas ne tik tas, kad žmogus, besiskundžiantis savo beteise padėtimi, tiesiog veidmainiškai slepia savo motyvus. Jis iš tiesų net jų gali ir nesuvokti. Tarkime, ką kalba apie privačios parduotuvės savininką kokia nors minimalų atlyginimą gaunanti pardavėja? Ji kalba apie tai, kad savininkas ją išnaudoja. Kad jis liepia jai daryti visokius darbus, o moka per mažai. Kad ji yra per daug įbauginta, kad pasakytų ką nors prieš. Kad ji bijo prarasti darbą, štai kodėl vis dar čia dirba. Kad ji yra beteisė, nes „jūs žinote, kokie dabar laikai“.

Kokie šios pardavėjos motyvai? Pagrindinis motyvas – sukelti jūsų užuojautą. O ką reiškia „sukelti jūsų užuojautą“? Tai reiškia: padaryti taip, kad jūs pritartumėte. Tai lengva, pati lengviausia, bet vis dėlto manipuliavimo forma. Jos tikslas – patvirtinti tezę: “aš neatsakau už savo likimą“. O aštresniu atveju – palaikyti priešingą idėją: „pasaulis yra neteisingas, ir mes sukurti tam, kad jį pakeistumėme“.

Labai gili už to slypinti idėja pagrįsta pavydu ir pasąmoningu noru atsidurti savininko vietoje. Žinoma, šią mintį pardavėja įnirtingai neigs. Kodėl gi galima taip drąsiai teigti? Tiesiog pasaulyje buvo jau labai daug socialistinių revoliucijų ir jos visos parodė: kai „niekas tampa viskuo“, vienas nužudytas drakonas tiesiog pasikeičia kitu. „Paprasta liaudis“ elgiasi su savo buvusiais išnaudotojais žymiai žiauriau, nei išnaudotojai su jais. Štai toks liūdnas klasių kovos faktas.

Atskira tema – psichologinis „aukos“ vaidmuo. Pasižiūrėjus įdėmiau, paaiškėja, kad aukos stebėtinai lengvai susiranda savo persekiotojus – kankintojus. Ir … atiduoda į jų rankas savo teises, savo jėgą ir savo laisvę. Tuomet jos pailsi nuo atsakomybės. Kurią neužilgo pasiima herojai – gelbėtojai. O auka iki to lieka neatsakingame burbėjimo stovyje, prie progos pereidama prie tokio pat buvusio kankintojo išnaudojimo ir kankinimo. Kuris vadinasi „šventas kerštas“.

Išnaudojimas šeimos gyvenime – tai apskritai kažkokia kalbos klaida. Santuoka pagal apibūdinimą – tai meile, bendru seksualiniu gyvenimu, bendru ūkiu ir bendru vaikų auginimu pagrįsta žmonių sąjunga.

Jei yra meilė – kokia gali būti kalba apie išnaudojimą? Kai mylimoji prašo mylinčiojo panešti ją ant rankų – juk tai jam apdovanojimas, o ne išnaudojimas. Kai jis jai sako: pagamink man tuos … na, žinai… mėgstamiausius kotletus – tai juk komplimentas jai. O kai jau nebėra meilės – tie patys prašymai traktuojami kaip išnaudojimas. Argi ne taip?

Bendras seksualinis gyvenimas – kas ką išnaudoja, jei iš principo lytiniam aktui reikalingi dviejų žmonių veiksmai, netgi jei abu ir nejaučia orgazmo? O jei vienas nejaučia, tai kitam dažniausiai apetitas nyksta. Argi ne tiesa?

Bendras ūkis – kaip įmanoma atlikti tuos pačius darbus tokiems skirtingiems padarams, kaip vyras ir moteris? Stumdyti pianiną – ar imasi to moterys? Siuvinėti kryžiuku – ar gerai padarys tai vyrai? O kaip su tuo, jog moterys skiria daugiau atspalvių? Vis vien tegul tapetus renkasi vyrai? O kaip su mašina ir moters sunkumais orientuojantis erdvėje – vis vien tegul moteris stato mašiną į aikštelę?

Bendri vaikai- kaip padaryti, kad vaikai neišnaudotų abiejų tėvų? Ir kaip pasiekti, kad periodiškai tai tėvelis, tai mamytė – netrokštų pailsėti nuo šio išnaudojimo? Ir argi galima laikyti pakaltinamais tuos išvargintus naktiniu riksmu kūdikio tėvus, kurie ginčijasi, kuriam pirmam šią naktį keltis?

Pamirškime, kiek galime, šį klausimą: kas ką išnaudoja.

Ar paukštis už lango išnaudoja šaką, ant kurios sėdi? O šaka ar išnaudoja medį? O medis – ar išnaudoja žemę? O žemė – ar išnaudoja saulę? O saulė?

IŠNAUDOJA VISI VISUS. VISADA.

Klausimas tik tas, kiek mes tai priimame. Kiek jaučiamės dėkingi kitiems, o kiek – skaičiuojame savo nuopelnus. Kiek mumyse kalba meilė, o kiek – teisingumas. Klasinis, socialinis ar teisinis – nesvarbu. Štai toks tas gyvenimas.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *