Kenksmingi patarimai – kaip įskiepyti vaikui pasibjaurėjimą darbu

Susitarkime iš karto: fizinis darbas – visiškai netinkama veikla vaikui! Darbas yra suaugusiųjų dalia, ir mes, kaip rūpestingi tėvai, neturėtume leisti mylimam vaikui švaistyti brangių vaikystės dienų šiam varginančiam užsiėmimui.

Iš tėvų dažnai tenka išgirsti: „Mano vaikas tinginys”, „Jokios pagalbos iš jo nesulauksi”, „Jis visiškai nevertina svetimo darbo” … Tuo pačiu metu suaugusieji su jiems būdingu kuklumu nutyli tai, kad visa tai yra jų pačių veiklos rezultatas. Juk mūsų mažieji nuo gimimo apdovanoti tiesiog neįtikėtinu troškimu padėti suaugusiems, dirbti greta jų ranka rankon.

Jau vienerių metų kūdikis nosine įnirtingai trina grindis ir sunkiai šnopuodamas tempia drabužius bei žaislus link skalbimo mašinos. Ir tik metodiški bei koordinuoti suaugusiųjų veiksmai padės mažyliui susidoroti su šia yda! Kuo anksčiau pradėsite slopinti vaiko norą dirbti, tuo efektyvesni bus rezultatai. Šis straipsnis padės jums rasti tinkamus metodus. Taigi…

Veiksmingiausias yra jūsų pačių pavyzdys. Kaip žinia, pažindami pasaulį vaikai orientuojasi į jiems artimus suaugusius, iš jų kopijuoja elgesio modelius, taip pat iš jų mokosi reaguoti į įvairius reiškinius. Todėl atminkite: neįmanoma išugdyti pasibjaurėjimo darbu, jei vaikas tuo pat metu mato jus besišypsančius, kai skutate bulves ar linksmai, su daina, einančius į darbą! Visų pirma, jūs patys turite suprasti, kokia sunki našta yra darbas, ypač namų ruoša. Jūsų arsenale turėtų atsirasti: sunkūs atodūsiai prieš bet kokį darbą, rūgščios veido išraiškos ir kaip privalomas akompanimentas – irzlumas. Būtų gerai išmokti keletą magiškų frazių, tokių kaip:

  • Kaip man visa tai įkyrėjo!
  • Tie nelemti darbai niekada nesibaigs…
  • Ariu kaip arklys, o visiems nusispjauti!…

Ir t.t.

Normalus vaikas būtinai susiformuos nuostatą, kad darbas yra sunki našta, ir būtų labai keista jį mėgti.

Puikiu papildymu gali tapti tiesioginis draudimas. Jis gali būti ir griežtas („Neliesk, sugadinsi/sulaužysi/išpilsi!”), ir su rūpestingumo gaidele („Eik, vaikuti, pažaisk – kai ištekėsi, prisimakaluosi virtuvėje iki soties”). Labai gerai veikia frazė „Duok, geriau mama pati viską padarys”.

Svarbiausia pasiekti tikslą, neleisti vaikui dalyvauti suaugusiųjų reikaluose. Juk iš tiesų: ir numes, sudaužys, ir išlaistys, o paskui vis tiek reikės perdaryti… Be to, jūs gi ne išnaudotojai – kur tai matyta vaiką į darbą įkinkyti! Po kelių tokių epizodų protingas vaikas supras, kad mama viską daro geriau, ir numos ranka į visus beprasmiškus bandymus padėti.

Jei draudimai nesuveikia, galite griebtis gudrybės ir pritaikyti nemalonių pareigų metodą. Tai labai paprasta: pasakote vaikui, kad jeigu jis taip atkakliai trokšta darbuotis, tai dabar namų ruoša taps jo pareiga. Ir už šių pareigų nevykdymą jis bus baramas ir (arba) baudžiamas. Nėra veiksmingesnio būdo užmušti žmogaus norą ką nors nuveikti, už tos veiklos pavertimą jo pareiga!

O kad efektas būtų dar geresnis, patikėkite vaikui arba tuos dalykus, su kuriais jam dar sunku susidoroti, arba tuos, kuriuos daryti jam nemalonu. Geriausia perleisti vaikui tuos darbus, kurių dirbti jums patiems nesinori (ir nepamirškite pakomentuoti: „Nuo šiol indus plausi tu, aš jau žiūrėti į juos negaliu!”)

Destruktyvios kritikos metodas labai gerai dera su anksčiau paminėtu metodu. Jei viską padarėte teisingai, vaiko darbo rezultatai visada bus labiau nei nepatenkinami. Ir štai čia tavo, kaip tėvo/mamos, užduotis bus jam apie tai papasakoti! Jokiu būdu negirkite, net jei kažkas vaikui gavosi!

Nurodykite jam viską, ką jis padarė neteisingai. Priekaištaukite už klaidas ir paaiškinkite, kad tokiems žiopliams ir kerėploms geriau apskrita nieko rimto nesiimti. Būtų neblogai pasišaipyti, pavyzdžiui, pasakyti, kad jam „rankos ne iš tos vietos dygsta”.

Juk geriau, jeigu jam apie tai papasakos mylintys tėveliai, nei vėliau jam teks klausytis visiškai nepažįstamų žmonių kritikos! Na ir kas, kad jis dar mažas ir daug ką daro pirmą kartą gyvenime? Jei nemoki – nesiimk daryti! Pirmiausia išmok, o jau tada daryk! Šitaip patyrę tėvai pasieks, kad kol vaikas išmoks ką nors daryti, jis, kaip taisyklė, jau nebeturės jokio noro to daryti.

Labai gerus rezultatus auklėjant vyresnius vaikus duoda „Pelenės metodas”. Jo esmė ta, kad bet koks darbas turi būti patikėtas vaikui tada, kai namuose susirenka didžioji šeimos dalis, tačiau tuo pačiu niekas, išskyrus jį, nedirba. Jokiu būdu neorganizuokite šeimos talkų, kai visi kažkuo užsiėmę, o darbas tampa panašus (o, siaube!) į smagią pramogą su muzika ir džiugų bendravimą su tėvais!

Optimalus laikas vaikui atlikti savo pareigas namuose – kai kas nors iš šeimos žiūri įdomią televizijos laidą arba kai kieme pasirodo mažylio draugai, arba kai vaikas užsiima kažkuo savu – knygą skaito ar žaidžia… Maža kuo jis gali užsiimti! Geri tėvai visada ras būdą, kaip įteigti savo vaikui paprastą mintį, kad darbas atima iš žmogaus gyvenimo džiaugsmus.

Ir kuo rimčiau imsitės vaiko atpratinimo nuo darbo, tuo greičiau sulauksite trokštamo rezultato – mažylio, kuris į pagalbos prašymą atsakys: „Ne, mamyte, daryk pati – aš nenoriu!”.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *