Kartais žmogui būna sunku atsiprašyti. Taip atsitinka, kad jis nežino, kaip tai padaryti, nors pats sunkiai išgyvena ir atgailauja. Ir jūs galite jam atleisti, jei jis jums brangus, pasiūlykite atsiprašyti. Viskas bus gerai. Tačiau netikras atsiprašymas yra pavojaus signalas.
Netikras atsiprašymas yra kaip padirbti pinigai. Nes senovėje „atsiprašyti“ reiškė „išpirkti kaltę“. Už blogus darbus tekdavo sumokėti sidabrinėmis arba auksinėmis monetomis. Už sumušimą – dešimt monetų. Už nuplėštą ausį – dvidešimt. Už laisvo žmogaus pravardžiavimą – penkios monetos. Vergus galima buvo nemokamai pravardžiuoti, už juos bausmės nebuvo. O šiaip atsiprašymas reiškė užmokestį, skriaudos atlyginimą. Nebūtinai pinigais ir dovanomis.
Atsiprašymas mūsų laikais yra aktyvi atgaila. Nuoširdžiai atsiprašydamas žmogus „kaltę“ atsiperka gailesčiu ir gerais darbais; koreguoja elgesį. Tai rodo, kad jis jus gerbia ir kad esate jam brangi ir vertinga. Tačiau jie gali atsiskaityti padirbtomis monetomis.
Atsiprašymas mūsų laikais – tai veiksminga atgaila. Nuoširdžiai atsiprašydamas, žmogus išperka savo kaltą sąžinės graužatimi ir gerais poelgiais, kuriais ištaiso savo nederamą elgesį. Tuo jis parodo, kad jis gerbia jus, kad esate jam brangūs. Tačiau kai kurie asmenys gali atsilyginti „padirbtais pinigais“.
Keturi netikrų atsiprašymų tipai
Žmogus nuvertina jūsų emocijas dėl savo blogo poelgio.
„Na, gerai, nustok pūstis dėl tokio niekniekio. Nieko juk neatsitiko. Taip, atsiprašau, atsiprašau, jei tau taip reikia. Nors nėra už ką atsiprašyti!
Toks atsiprašymas yra paslėptas pasityčiojimas. Nusižengėlis savo melagingu atsiprašymu pabrėžia nukentėjusiojo silpnumą ir kvailumą. Ir elgiasi taip, tarytum darytų jam paslaugą ir dabar nukentėjusysis turi jaustis skolingas jam..
Kartais žmogus atsiprašo tik tam, kad išvengtų atsakomybės.
Jie nusižengėlis atleidimo ne iš širdies, ne todėl, kad gailisi dėl to, ką padarė; bet todėl, kad jis tikisi jus nuraminti, išlikti nebaudžiamas arba sušvelninti savo bausmę. Tokiam žmogui kito jausmai nerūpi. Jis galvoja tik apie savo gėrovę ir naudą.
Skriaudikas nori vėl įgyti jūsų pasitikėjimą ir naudotis jumis kaip anksčiau.
Atsiprašymas yra puikus būdas susilpninti nukentėjusiojo savisaugą, kad pastarasis galėtų leisti jam jį toliau skaudinti ir apgaudinėti. Skriaudikas nusuka akis į šalį, numoja paniekinamai ranka ar prisiekia, kad nenorėjo nieko sužeisti ar įskaudinti. Jis tikina, kad kitas jį neteisingai suprato arba tai buvęs nelaimingas atsitikimas.
Atsiprašymas liudininkų akivaizdoje taip pat gali būti netikras.
Žiūrovai turi matyti, kad jūsų buvo atsiprašyta! Taip pat reikia visiems parodyti, kad nukentėjęs yra kerštingas ir piktas, nepriima atsiprašymų ir nenori visų akivaizdoje paspausti jam ištiestos rankos. Nesvarbu, kad ši ranka pavogė jo pinigus ar trenkė jam per galvą. Dabar kaltas ne skriaudikas, o nukentėjusysis! Ir visi gali pradėti jį smerkti, patarti jam būti nuolaidesniam…
Taip nukentėjusysis verčiamas kilniaširdiškai priimti atsiprašymą. Tačiau ankstesnių santykių neįmanoma tęsti toliau kaip niekur nieko Atsiprašymas ir santykiai yra du visiškai skirtingi dalykai. Jei kam nors atleidote, jūs neprivalote grąžinti visko į senas vėžes. Jūs neprivalote atsisakyti savo pretenzijų ir reikalavimų atlyginti padarytą žalą.
Jeigu jums buvo sumokėta :netikrais pinigais“, vadinasi, ir atsiprašymas buvo netikras. Tai reiškia, kad ir atgaila yra apsimestinė, o skriaudikas turi tikslą ir toliau apgaudinėti bei kenkti.
Galite atleisti, jei turite jėgų tai padaryti. Tačiau grįžti į senus santykius nėra prasmės. Niekas nepasikeis, tik liksite kvailio vietoje. Ir skriaudikas netikėčiausiu momentu vėl smogs arba įžeis. O paskui vėl atsiprašinės, kaip įpratęs.
Todėl geriau nepriimkite jokių netikrų, nenuoširdžių atsiprašymų.
