Tėvai – juk žmonės. Ir natūralu, kad jie kartais netenka kantrybės ir ims šaukti ant vaiko, kai jiems atrodo, kad jis visiškai neklauso. Dažnai vėliau jie patys gailisi, kad prarado savitvardą. Kaip to išvengti?
Tam reikia įsidėmėti keturias taisykles ir įprasti jų laikytis.
1. Suvokite savo jausmus, kurie priverčia jus rėkti ant vaiko.
Paprastai tokie jausmai būna pyktis ir baimė. Pyktis kyla kaip reakcija į savo troškimą: „Noriu, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu!“ Psichologai tokiu atveju kalba apie egocentriškumą, o krikščionybė – apie puikybę. Reikėtų sąmoningai pakeisti egocentrišką nuostatą: „Aš geriau žinau, kaip jis turi elgtis“ į nuolankumą ir susitaikymą: „Aš nesu Dievas. Aš ne visada žinau, kas tuo momentu yra geriausia mano vaikui“.
Kai tik pajuntate, kad jumyse ima viršų egocentriškumas ir užvaldo pyktis, pasakykite sau: „Stop! Iš kur aš ištraukiau, kad jis turi elgtis būtent tai, kaip man atrodo?“. Atsakymas „Todėl, kad aš taip noriu“ čia netunka.
Taip pat jus gali skatinti prarasti savitvardą baimė.
Jūs galite baimintis dėl:
vaiko sveikatos,
jūsų daiktų saugumo,
„netinkamo“ auklėjimo pasekmių,
to, ką apie tai pagalvos kiti,
kad galite kažkur nesuspėti, pavėluoti.
Paklauskite savęs, ko tuo momentu bijote. Ir dar atsakykite sau į klausimą, kas baisaus atsitiks, jeigu vaikas pasielgs, kaip jis nori.
Baimė – iracionalus ir nelogiškas jausmas. Ir net jei jūsų galvoje išsidėsto aiški minčių grandinė: „Jeigu dabar vaikas nesuvalgys visos košės lėkštės, tai susirgs ir numirs“, iš tikrųjų šiuo atveju jūsų smegenų veiklos rezultatai yra nereikšmingi.
Jausmų neįmanoma nutildyti. Neįmanoma pasakyti jau ar kitam: „Nebijok!“ ir iškart nustoti bijoti. Nors tėvai kažkodėl atkakliai tai daro.
Vienintelis būdas suvaldyti savo jausmus – tai sąmoningai suvokti juos ir „nukenksminti“.
2. Supraskite vaiko elgesio motyvus.
Bet koks vaiko poelgis turi savo priežastį. Ir pagrindinė priežastis visada bus natūralus poreikis užsiimti pažintine veikla. Trejų metų vaikui atsiranda savarankiškumo poreikis. Jis mokosi viską daryti pats! Neatimkite iš jo tokios galimybės. Jeigu tėvai ir toliau daro už savo vaiką tai, ką jis jau gali padaryti pats, tai jis greitai liausis siekti savarankiškumo.
Kad suprastumėte savo vaiką, pasistenkite įsivaizduoti save jo vietoje. Pažvelkite į pasaulį jo akimis. Naudinga net pašliaužioti po savo namus, kad suprastumėte, kokį pasaulį dabar mato jūsų atžala ir savo ūgio aukštumų. Stenkitės prisiminti, kaip jūs jautėtės vaikystėje panašiose situacijose. Prisiminkite, už ką jums kliūdavo nuo tėvų tokiame amžiuje.
Svarbu suprasti, kad vaikas kiekvienu momentu daro tai, ką geriausio dabar gali.
3. Suvokite savo veiksmų stereotipą šioje situacijoje.
Žmogus panašiose situacijose elgiasi vienodai. Dar daugiau, net skirtingose situacijose žmogus elgiasi panašiai, nes atsakydamas į kelis dirgiklius , jis išgyvena tuos pačius jausmus.
Todėl net mažiausia užuomina į galimą įvykių vystymąsi, kurią išskaitote iš vaiko intonacijos, gali jums sukelti pykčio reakciją. Iš tikrųjų vaikas dar nepasakė, ko jis nori, o jūsų viduje jau verda neigiamos emocijos. 98 procentais atvejų tai būna ne sąmoningi sprendimai, o elgsenos stereotipai.
Įprastas reagavimo stereotipas – vaikas kažką pasakė ar padarė – jūs susierzinote ir sureagavote riksmu – paskui pagalvojote, kas atsitiko.
4. Sukurkite naują sveiką elgsenos algoritmą ir sąmoningai jį taikykite.
Naujas sprendimas kaip alternatyva riksmui:
vaikas kažką padarė ar pasakė – jūs suvokėte savo jausmus – jūs pagalvojote, kaip dar galima būtų reaguoti tokioje situacijoje ne mažiau kaip trimis būdais – jūs pritaikėte naują sprendimą.
