Neretai sakoma, kad viską įgyjame su patirtimi: ir darbo meistriškumą, ir savo vietos gyvenime suvokimą, ir sugebėjimą filosofiškai pažvelgti į problemas. Deja, patirtis atsineša ir naujų permainų baimę, ir pažiūrų ribotumą, ir nenorą atsisakyti senų stereotipų.
Mokslininkai įrodė, kad vaikams lengviau išmokti čiuožti pačiūžomis. Jie nebijo nugriūti, skausmo baimė nestabdo jų kelyje į tikslą. Suaugusiam žmogui pirmą kartą atsistoti su pačiūžomis ant ledo būna kur kas sunkiau. Jo gyvenimiška patirtis perspėja apie didelę įvairių traumų tikimybę, riziką būti išjuoktam, kai nugrius ir užvers kojas, prarasti orumą. Baimė gali būti tokia didelė, kad jis verčiau išmintingai nusiaus pačiūžas ir pareis namo pažiūrėti dailiojo čiuožimo per televizorių. Kai kurie žmonės bijo skraidyti lėktuvais ir todėl niekada neaplankys tų vietų, apie kurias svajoja.
Tam tikri, visuomenės mums primesti įsitikinimai, kas yra gerai, o kas – blogai,. Neleidžia mums gyventi taip, kaip norime. Mes dabar labai skiriamės nuo tų, kokiais buvome prieš porą ar trejetą dešimtmečių – patrakusiais vaikais, kupinais entuziazmo, nesuvaržytais ir mokančiais džiaugtis kiekviena smulkmena. Šiandien mes esame patirties paversti išmintingais, dalykiškais suaugusiais, nuolat sprendžiančiais išgalvotas problemas, bijančiais gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka.
Kodėl taip atsitinka?
Dėl visko kalta patirtis, kurią mes kaupiame nuolat. Ji būna ir naudinga mums, ir žalinga. Kartais ji apsaugo nuo kai kurių problemų, laiku sustabdo, neleidžia įvykti nemalonumams ar pasielgti neprotingai, tačiau dažnai ji atima iš mūsų vieną nuostabų dalyką – džiaugsmą dėl spontaniškai priimtų sprendimų ir galimybę atlikti neapgalvotus veiksmus, apie kuriuos prisiminimai paskui dar ilgai šildytų sielą. Tapdami brandesni mes arba visai nustojame daryti tai, kas teikia malonumą, arba nuolat laukiame netikėtų nemalonumų ir apgaulės.
Už įgytą patirtį tenka mokėti. Mainais už ją mes atiduodame sugebėjimą greitai atstatyti dvasinę pusiausvyrą po konfliktų, būti šiek tiek atsainiais ir atmesti viską ir visus, kas nepatinka, tai pat atiduodame pasitikėjimą žmonėmis ir savimi. Kartais net prieiname iki kraštutinumų, pavyzdžiui, užuot džiaugęsiKalėdomis, mes nervinamės ir mintyse keiksnojame šią šventę už sumaištį virtuvėje, eiles parduotuvėse ir nesugebėjimą numesti 5 nereikalingų kilogramų, kad tilptume į mėgstamą suknelę ar kelnes.
Formuotis neigiamam požiūriui į gyvenimą skatina žinios, kurias mes sukaupiame. Iš draugų ir artimųjų patirtos nuoskaudos, televizijos kriminalinės naujienos, visuomenės stereotipai, diktuojantys mums gero elgesio taisykles – visa tai vakarykščius vaikus paverčia šiandienos realistais.
Patirtis, kurią reikėtų išmesti
Kad pradėtumėte paprasčiau žvelgti į gyvenimą, reikėtų peržiūrėti tą žinių naštą, kurią jau kelis dešimtmečius tampote ant kupros išgalvotoje kuprinėje. Kai ko teks atsisakyti, bet patikėkite, kad našta nuo to tik palengvės ir pasijusite laimingesni. Ne kvailesni, ne naivesni, ne silpnesni – tik laimingesni. Taigi, nuimkite nuo pečių tą savo kuprinę ir traukite po vieną įsitikinimus, kurie trukdo džiaugtis elementariais dalykais.
1.“Aš turiu būti…“
„Aš turiu būti gera motina, žmona, duktė, draugė, šeimininkė, darbuotoja“. Mes kaupiame šią patirtį kasdien, kiekvieną akimirką. „Gamink valgį laiku, nes parėjusiam alkanam vyrui nepatiks laukti ir jis tave pames“, – moko motina. „Reikia atvažiuoti pas draugę pagal pirmą skambutį kad ir 3 valandą nakties – taip elgiasi tikri draugai“. „Nesakyk šefui savo nuomonės, nepatiksi – atleis iš darbo“, ˜– įspėja kolega. Dėl to mes verdame gaminame pietus iš vakaro kitai dienai, iki pusiaunakčio triūsiame virtuvėje, paskui važiuojame naktį pas verkiančią draugę, o ryte pačios ryjame ašaras, klausydavos storžievio viršininko užgauliojimų.
2.“Tėvai turi mus suprasti ir priimti“
Iš tikrųjų jie nieko neprivalo. Taip, mes norime, kad į mūsų poelgius tėvai žvelgtų palankiai tik dėl to, kad esame jų vaikai. Taip būna filmuose. Realybėje tėvai turi teisę turėti savo nuomonę kaip ir mes. Todėl nereikia skausmingai priimti fakto, kad mama nepatenkinta dėl mūsų poelgio. Toks yra jos požiūris, o mes patys turime nuspręsti, ar sutikti su ja, ar ne.
3.“Po sėkmės bangos seka nesėkmių etapas“
Būdami įsitikinę, kad niekas veltui neduodama ir už laimę teks sumokėti, mes laukiame, kad prasidės „juodasis periodas“. O kol laukiame, pamirštame džiaugtis tuo, kas yra gerai.
Kas sakė, kad viskas turi vykti būtent taip? Kur įrodymai ir moksliniai patvirtinimai? Tai kam laukti blogio ten, kur jo gal ir neturi būti?
4.“Iškreipta vertybių sistema“
Ar dažnai girdite frazę „Viską lemia pinigai“? Tikriausiai taip. Anksčiau buvo manoma, kad sveikatos už pinigus nenusipirksi. Dabar, kai girdime, kokių sumų reikia sunkiai sergančių vaikų operacijoms, suprantame, kad ir sveikata turi savo kainą. Taip mes įpratome vertinti viską pinigais, pamiršdami, kas mums iš tikrųjų yra svarbu: šilti santykiai su artimaisiais, skambučiai ir pagyvenusių giminaičių lankymas, pasitikėjimas ir meilė šeimoje. Matuodami savo pasaulį tuo, ką galima nupirkti ir parduoti, nes pykstamės su artimaisiais dėl sugadinto telefono, patys gadindami santykius.
5.“Prieš kirpdamas dešimt kartų pamatuok“
Mums nuo vaikystės visi kalą šią tiesą: „neskubėk, geriau šimtą kartų pagalvok prieš pradėdamas veikti, pasverk visus „už“ ir „prieš“. Štai mes iš išaugome tokiais, kurie trokšta pakeisti savo gyvenimą: nusipirkti bilietus ir išvažiuoti į kitą miestą nors kelioms dienoms, užmegzti naujus santykius ir sutikti su netikėtu pasiūlymu dėl kitos darbo vietos, bet mes bijome pasielgti spontaniškai, bijome, suklysti ir „apsijuokti“. Todėl nedaro nieko, liekame gyventi ten pat ir taip pat, o paskui keiksnojame save dėl prarastų galimybių, kurios galėjo suteikti mums laimės.
