Kartais girdime: “užvaldė emocijos”, “nesivadovauk emocijomis”, “kalba emocijos” ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.
Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.
Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.
Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.
Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.
Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.
Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.
Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.
Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.
Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?
Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia” nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.
Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.
O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..
Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.
