Nuo pat gimimo vaikas gyvena šeimoje, įsilieja į jos atmosferą, mokosi iš tėvų pavyzdžio kaip reikia bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis, sugeria tarsi kaip kempinė absoliučiai viską!
Pavyzdžiui, mama su vaiku nuėjo į parduotuvę, kasoje ją netyčia apgavo.
„Kas čia dedasi, šioje parduotuvėje visada apgaudinėja! Vagia mūsų pinigus. Kas jus čia įdarbino, tuoj pat grąžinkite man skirtumą, daugiau nebeateisiu pas jus!!!“ – garsiai šaukia mama. Kasininkė, greičiausiai tokiu pačiu tonu ginsi.
Arba „Atleiskite, bet jūs išmušėte kasoje prekę ne pagal tą kainą, išspręskime šią problemą“, – visiškai ramiai ir užtikrintai, nieko neįžeidinėdama, sako kita mama. Kasininkė, išgirdusi tokį kreipimąsi, tikriausiai atsiprašys ir viską perskaičiuos.
Ką mato vaikas?
Pirmuoju atveju problemą reikia spręsti riksmais ir įžeidinėjimais, tada mane išgirs. Pasaulis – priešiškas, niekuo negalima pasitikėti.
Antruoju atveju. Dėl visko galima ramiai susitarti. Pasaulis man yra draugiškas, aš juo pasitikiu.
Tikriausiai lygiai tokiais pačiais stiliais mama ir tėtis bendrauja su šeimos nariais namuose.
Aptardami vaikų akivaizdoje mokyklą ir mokytojus, išreikšdami nepasitenkinimą pedagogais, treneriais, kolegomis darbe, kitais, o kartais ir savo pačių vaikais, jie nuolat formuoja analogišką vaikų požiūrį į mokyklą ir pasaulį, į bendraamžius ir į save pačius. Tokiu atveju išties tikrai sunku gerbti savo tėvus, kitus suaugusiuosius, taip pat ir save patį.
Štai tokia problema.
Šeimose, kuriose prašymai vaikui visada yra būtent prašymai ir juos lydi žodžiai „prašau“, „jei tau ne sunku“, „kai tau bus patogu“, „kai turėsi laiko“, „jei nebūsi labai pavargęs“ ir pan., konfliktų ir ginčų beveik nebūna.
Taip, vaikas gali įsijausti į kokį nors savo užsiėmimą ir pamiršti, tada jums teks jam priminti. Bet tai nėra piktybinis sabotažas, o įprastas vaikiškas nedėmesingumas.
Jei priminsite, ką reikėjo padaryti, be agresijos, jis susigriebs ir įvykdys užduotį. Ir netgi, labai tikėtina, pasakys „atsiprašau, užsižaidžiau ir pamiršau“.
Dar šiek tiek paaugęs, vaikas pats pradės pastebėti, kad esate pavargę, perkrauti, kad jums reikia pagalbos. Ir jūs išgirsite: „Pailsėkite, aš pats tai padarysiu“. Ne todėl, kad reikalavote ir skubinote. O todėl, kad patys ne kartą jam demonstravo būtent tokį elgesio modelį – pagarbos asmeninės erdvės riboms, pagalbos ir rūpesčio modelį.
Ir mano, kaip psichologo, užduotis yra parodyti šeimai priežastis, dėl kurių vaikas įgyja problemų bendraujant su aplinkiniais, kodėl formuojasi simptomai, kaupiasi pyktis, agresija, pasireiškia neadekvatus elgesys.
Juk kuo blogiau elgiasi vaikas, tuo atidžiau suaugusieji turi stebėti, ką jie patys daro ne taip.
Todėl aš visada dirbu ne tik su vaikais, bet ir su tėvais.
Galima kiek tik lenda stiprinti vaiko saviverte, dirbti su motyvacija, neurozėmis, koreguoti elgesį. Ir iš tiesų kurį laiką tampa lengviau, netgi simptomas gali visiškai išnykti, tačiau vėliau viskas gali sugrįžti, nes vaikas juk grįžta į šeimą, o ten viskas lieka kaip buvę.
Jei koregavimo procesas vyksta kartu su tėvais, rezultatų ilgai laukti nereikės.
Man visada labai vertingas procesas, kai mamos ir tėčiai mokosi naujai bendrauti su vaiku, keičiasi patys ir keičiasi pasaulis aplink juos.
Patikrinta ne vieną kartą.
