Karšta tema tarp 30-45 metų amžiaus klientų, kurie jau turi vaikų ir ne vienerius santuokos metus sau už nugaros.
Dėmesio! Jei esate įsitikinę, kad vyras (žmona) nepadeda su vaikais ar buityje dėl to, kas jis ar ji yra pasibjaurėtinas žmogus ir sąmoningas kenkėjas, toliau galite neskaityti.
Nes šios mano pastabos yra labiau apie atsakomybę ir gebėjimą matyti savo indėlį, o ne apie tai, kad gyvenimas siaubingas, neteisingas ir dėl vieno žmogaus problemų visada kaltas kitas.
Tai štai, jei žmogus mažai ką daro, tai viena iš galimų priežasčių yra tai, kad jis užima gynybinę poziciją. Protestas, pasitraukimas iš situacijos, perdegimas, galime vadinti tai įvairiais žodžiais, tačiau esmė ta, kad žmogus šeimoje jaučiasi blogai, ir pasirenka gynybinę nusišalinimo reakciją (taip būna ir su vaikais).
Reiškia, jam trūksta meilės, palaikymo ir elementaraus bazinių poreikių papildymo. Kai poreikiai patenkinami, žmogus tampa labiau atsipalaidavęs, patenkintas, atviresnis, taip pat ir pagalbos srityje.
Tai nereiškia, kad žmona turėtų skirti visas savo jėgas, kad pamalonintų vyrą ir papildytų jo išteklius, ne. Tai byloja, kad būtina dirbti su abiejų partnerių emociniu fonu. O pirmas pradeda tas, kuris yra sąmoningesnis ir skausmingiau išgyvena situaciją.
Kai abu partneriai išsekę, nuolat jaučia nepasitenkinimą ir turi pretenzijų, skyrybos tampa logiška šeimos istorijos pabaiga. Likę vieni partneriai papildo savo resursus. Tačiau svarbu suprasti, kad naujuose santykiuose viskas vyks daugmaž taip pat, o būtent – vyks tolesnis išsekimas ir emocinis partnerių atsitolinimas. Svarbu pamatyti, jog kai kuriose porose tokia įvykių seka jau įsitvirtino kaip elgesio modelis ir scenarijus.
Todėl suaugusių, subrendusių žmonių užduotis yra ta, kad palaikytų savo vidinį resursą, gyvendami būtent poroje. Šitas įgūdis garantuotai padės išsaugoti santykius ir juos vystyti.
