Kodėl žmona pavirsta isterike

Neseniai viena puiki moteris per radijo laidą apie santykių psichologiją, pasakodama apie savo per anksti mirusį vyrą, liūdnai pripažino, kad vyras visą gyvenimą nemurmėdamas kentė visus jos tarakonus galvoje, visas isterijas, kad jis buvo neįtikėtinai geras, mylėjo ją ir pakentė, tačiau, kaip nebūtų gaila, išėjo. Kitaip sakant, moteriškei dabar kartas nuo karto krimsteli sąžinė.

Ar tai tikrai toji dabar nelaiminga moteris taip kvailai tarkavo vyrą, kad nusipjovė šaką, ant kurios pati tupėjo, ar tai buvo tiesiog lemtingas atsitiktinumas, dabar jau nesvarbu. Esmė ta, kad moteris dabar viena, o mes galime pažvelgti į jos gyvenimą iš šalies.

Tikriausiai moteris labai mylėjo sutuoktinį ir dabar kenčia, o gali būti, jog kankinasi dėl to, kad nebeturi su kuo dalintis buitimi, neliko, kas užtikrintų jai komfortą ir priteklių. Nebėra žmogaus, kurį galima būtų tarkuoti, nėra ant ko išlieti savo isterijų.

Žmones myli, juo labiau ilgai trunkančiuose santuokiniuose santykiuose, visada už kokias nors asmenybės savybes. Priešingu atvejų iš santykių beliks banali vienatvės baimė.

Mūsų atveju moters isteriškumas labai sėkmingai sutapo su kantriu vyro charakteriu. Mes galime tik spėlioti, kad isteriškas žmonos elgesys galbūt rezonavo su panašiu vyro mamos elgesio modeliu – tai ir paaiškina jo begalinę kantrybę. Tačiau kantrybė klastinga tuo, kad labai lėtai, tačiau garantuotai, lašas po lašo žudo savo savininką. Taip ir nutiko. Žmogus užgeso. Tiksliau, buvo pamažu užgesintas, bėgant metams.

Kodėl ir kokiais gyvenimo momentais moterys tampa isterikėmis?

Viena iš galimų moterų isteriškumo priežasčių yra, kaip nebūtų keista, meilė. Tiksliau, mylintys, tačiau neteisingai auklėjantys tėvai. Paimkime, pavyzdžiui, tėvo elgesį su maža dukrele.

Skaitytojams turbūt bus nesunku suprasti beprotiškai dukrelę mylinčio, ją lepinančio, viską jai atleidžiančio tėvo motyvus. Ypač kontrastingi atvejai, kai santykiai tarp vyro ir žmonos jau seniai tapo formalūs, atvėsę, kartais netgi atrodo, kad kuo šaltesni santykiai tarp sutuoktinių, tuo stipriau tėtis myli dukrą, nepastebėjote? Tartum keršydamas savo isteriškai žmonai, kuri jau seniai jį tarkuoja, be paliovos reikalauja, seka, priekaištauja, įtarinėja, pavydi ir t.t. Ir dukrą tėvas tarytum specialiai lepina savo meile, švelnumu, pritardamas visiems kaprizams, išdykavimams, pataikaudamas visiems norams ir nenorams. Būtent tai jis laiko tikrąja meile.

O iš tikrųjų toks tėvas sukuria dukros galvelėje absoliučiai iškreiptą bendravimo tarp sutuoktinių šeimoje modelį. Tiksliau, jiedu abu – ir tėtis, ir mama – bendromis jėgomis sukuria tą monstrą dukters galvoje, tačiau šiame tekste mes kalbame apie tėvo vaidmenį šiame šešėlių teatre.

Kokį charakterį galėtume prognozuoti šiai mergaitei, kai ji užaugs ir pati taps žmona? Teisingai – yra labai didelė tikimybė, kad mergaitė ims reikalauti iš vyro to paties, ką jai duoti gali tik tėvas. Ji pasąmoningai norės ir reikalaus iš sutuoktinio visos tos “meilės”, kurią jai dovanojo tėvas. Ir visiškai nuoširdžiai nesupras, kad norint santuokiniame gyvenime kažką gauti, reikia ir pačiai duoti, kad su santykiais ir savimi tuose santykiuose reikia darbuotis. Nesuprasdama, kodėl vyras įsitaisė meilužę, o jos pačios jau seniai iš visų jėgų šalinasi ir kratosi. Arba nesuprasdama, kodėl visą gyvenimą ją kentęs sutuoktinis taip anksti mirė, tarsi nuvarytas arklys, kaip straipsnio pradžioje aprašytu atveju.

Šis straipsnis ne apie tai, kad dėl šeimų irimo ar nesugebėjimo sukurti tvirtus santykius kalta viena ar kita pusė. Tiesiog norėjosi pailiustruoti, kaip iškreiptas požiūris į auklėjimą įtakoja santuokinį gyvenimą ir atvirkščiai. Tai šeimos drama, užburtas ratas, iš kurio ištrūkti galima tik valios pastangomis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *