Pats svarbiausias mechanizmas, kuris veikia kiekviename žmoguje – lojalumas. Čionai mes pakalbėsime apie itin sudėtingą lojalumo variantą – lojalumą giminei.

Žmogus nori priklausyti savo giminei, nori būti toks, kaip giminės nariai ir pasirengęs laikytis jų vertybių, idealų. Jis pasirengęs daryti tą patį. Kadangi baisiausia, kas gali atsitikti – būti atstumtam pačių artimiausių žmonių. Tapti ne tokiu, nebepriklausyti savo šeimai.

Gerai tai, ar blogai – viskas priklauso nuo konkrečių programų ir vertybių, kurias žmogus perima iš giminės. Gerąja prasme visi mes mokomės vaikščioti, kalbėti, pasirūpinti savimi, žvelgdami į vyresnius giminės narius. Iš jų išmokstame ir kitų dalykų.

Pavyzdžiui:

• Požiūrio į save;
• Požiūrio į savo sveikatą;
• Požiūrio į kitas moteris;
• Požiūrio į kitus vyrus;
• Požiūrio į darbą;
• Požiūrio į religiją…

Ir taip toliau.

Kitaip sakant, konkrečioje šeimoje gimęs vaikas susidaro taisyklių ir vertybių sąrašą, kurio turi laikytis. Kartais sąrašas labai harmoningas ir teisingas. Tačiau būna ir kitaip.

Pateiksiu pavyzdį. Programa „esu kaip mama” daugumai moterų reiškia, kad ji turi perimti visas mamos nuostatas apie santykius, požiūrį į vyrą, pačią save, sugerti visa tai kartu su mamos pienu ir niekada nemėginti to neigti, visada viso to laikytis. Rinktis būtent tokius vyrus, apie kuriuos mama kalbėjo. Kurti būtent tokius santykius…

Programa „esu kaip tėtis” gali priversti vyrą apleisti sveikatą ir prarasti dantis, nors jis ir gali sau leisti gerą stomatologą, tačiau atranda milijonus priežasčių, kodėl ne dabar. O viskas dėl to, kad būtent taip į save ir į savo dantis žvelgė tėtis. Ir būti „kaip tėtis” reiškia tame tarpe ir dantų praradimą.

Programa „aš kaip mama” reiškia daugeliui moterų vienišą gyvenimą. Kaip mamai nutiko. Jos sako, kaipgi, atseit, galima ištekėti ir būti laiminga, jei mano mama iki šiol viena ir nelaiminga? Lojalumas neleidžia tapti laiminga, kol mama vieniša. Tik, štai, priversti mamos jaustis laiminga neįmanoma, kaip ir išleisti jos už vyro. Tenka dalinti su ja vienatve.

Programa „aš kaip visi” gali nulemti, kad visi giminėje bus gydytojai ar mokytojai, žmogus priima šeimos idealus, mokosi, kankinasi, nors širdis šaukia visai į kitą pusę. Jis nori tapti muzikantu, tačiau atmeta sau svarbius troškimus, kad būtų „kaip visi” giminėje.

Lojalumas verčia slopinti tikslus ir ambicijas. Mūsų šeimoje visi gyveno kaip normalūs žmonės, išsišokėlių nemėgo. Dėl to jeigu tu staiga „išsišoksi” ir pasieksi sėkmę, mes nuo tavęs nusigręšime, juk tu pernelyg smarkiai komplikavai visų mūsų gyvenimus.

Ar žinote, kad praktiškai 90% rūkančių tėvų vaikų irgi pradeda rūkyti? Tai praktiškai neišvengiama, nežiūrint į visas bausmes. Tai irgi lojalumas.

Būna ir labai gerų, harmoningų variantų, kai tėvai duoda išties gerus pavyzdžius ir mergaitės auga siekdamos būti „kaip mama” – geromis šeimininkėmis ir žmonomis, o berniukai mokosi dirbti ir nesėdėti be užsiėmimo. Kai sportiški tėvai neleidžia vaikams tapti glebiais ir silpnais. Tačiau tokiais atvejais mes netgi nesusimąstome apie lojalumą kaipo tokį, mums tai nekelia jokių problemų.

Lojalumo problema iškyla tada, kai veikiame iš baimės būti atstumtais ir darome tai, kas prieštarauja mūsų ir apskritai žmogaus prigimčiai.

Iš lojalumo šeimai ir giminei galime save sugriauti kaip asmenybę, sužaloti kūną, talentus, savas šeimas. O svarbiausia – mes visa tai perduosime toliau kaip estafetę.

• Visi geria, ir aš geriu;
• Visi skiriasi, ir aš skiriuosi;
• Visi nelaimingi, ir aš negaliu būti laimingas;
• Visi šeimoje gydytojai, ir aš privalau;
• Visi religingi, ir man tai privaloma;
• Visi gyvena viename mieste, ir aš neturiu teisės išvažiuoti;
• Visi turi po du vaikus, ir aš negaliu norėti trečio;
• Visi gyvena vargingai, ir aš negaliu išsišokti, uždirbti daugiau;
• Visi sunkiai dirba, ir aš turiu arti;
• Visi serga, ir aš negaliu būti sveikas;
• Visi apkūnūs – ir man ten pat;
• Visi rūko, ir aš negaliu nerūkyti…

Pasitraukimas už lojalumo ribų visada kelia diskomfortą. Kartais net patiems neaišku, kodėl.

Pamenu moterį, kuri visada norėjo trečio vaiko, tačiau kažko bijojo. Finansiškai leisti sau trečią vaiką šeima galėjo. Gyventi buvo kur, vyras vaikų nori ir juos myli. O ji panikuoja. Dėl ko? Dėl to, kad jos šeimoje visi turėjo ne daugiau kaip po du vaikus. Daugiau vaikų – niekam nereikalingas ribų peržengimas. Ir netgi suprasdama tokios nuostatos absurdiškumą, ji labai sunkiai ryžosi. O kai pastojo, jos mama primygtinai reikalavo aborto, kad nesikankintų su atliekamu vaiku. Ir kai ji laukėsi jau ketvirto, mama buvo pasirengusi atsižadėti tokios dukters, netgi norėjo atimti iš jos vyresnius anūkus, kad „negadintų jiems gyvenimo”.

O žinote, kaip sunku tapti grakščiai moteriai, kurios giminėje visi apkūnūs? Aš čia kalbu netgi ne apie tai, kad ją visi įnirtingai maitins, nes „per liesa”, ne apie saldainius visose namų pakampėse, ne apie pašaipas jos adresu. Jai bus labai sudėtinga leisti sau atrodyti ir jaustis geriau už mamą, močiutę, seserį, tetą. Ją įtikins, kad grakšti būti negali, kaulai platūs. Ir dauguma moterų tuo patikės. Iš lojalumo.

Lojalumas giminei ir šeimai – pirmoji kliūtis, su kuria susidursite, kai pradėsite keistis.

Tai gali pasireikšti atvirai – kaip atviras giminaičių pasipriešinimas jūsų permainoms. Kartais toks pasipriešinimas būna labai agresyvus ir skaudus. Tačiau dažniausiai viskas vyksta jūsų pačių viduje, kai pačios save stabdote ir neleidžiate sau, pavyzdžiui, jaustis laiminga. Pabunda gėda, kaltė prieš artimuosius. Jūs ją visokiais būdais stengiatės kompensuoti. Pavyzdžiui, praturtėjusi, užverčiate artimuosius įvairiomis gėrybėmis, užsisodinate juos sau ant sprando, kad nesijaustumėte atstumta. Laikui bėgant, tai pavirsta jums rimta problema. Tačiau taip kur kas paprasčiau negu jaustis „ne tokia” ir „ne kaip visa šeima”.

Nemanykite, kad keisti giminės scenarijų paprasta. Lojalumas vis iš naujo ir iš naujo stengsis pastatyti jus į vietą. Bet jeigu norite pakeisti gyvenimą ir perduoti vaikams kitą scenarijų, teks padirbėti.

.