Mandagių žmonių apsauginis mechanizmas

Žmogaus psichika, kad jis galėtų išgyventi ir išsaugoti save šiame milžiniškame ir nesuprantamame pasaulyje, jam augant sukuria sau apsauginių mechanizmų, kurie padeda pašalinti arba sumažinti neigiamus ir traumuojančius išgyvenimus.

Apsauginių mechanizmų veikimas pirmiausia būna nukreiptas į žmogaus savivertės, jo supratimo apie save ir pasaulio sandarą stabilumo išsaugojimą. Jų prasmė – padaryti aplinkinį pasaulį žmogui kuo saugesnį.

Vienas iš tokių apsauginių mechanizmų yra profleksija, kai vienas žmogus daro kitam tai, ką norėtų iš jo gauti pats. Šį terminą pasiūlė psichologė Silvia Kroker. Profleksija, anot jos, sujungia projekciją (kai asmeninės emocijos, bruožai ir troškimai priskiriami kitam žmogui) ir retrofleksiją (kai žmogus susigrąžina sau tai, kas buvo adresuota kitam). Šis apsauginis mandagių žmonių mechanizmas dažnai padeda jiems gauti iš kitų tai, ko reikia jiems patiems, tačiau tarsi netyčia, nekaltai gudriu būdu.

Viktorijos epochos laikais buvo nepriimta ko nors prašyti tiesiai. Pavyzdžiui, norintis gerti iš pradžių turėjo pasiteirauti pašnekovo, ar tas nori gerti. Sulaukti iš jo: „Ne, ačiū“ ir tokio paties klausimo. Tik tada galima buvo pasakyti „Taip“, kad žmogus, į kurį kreipėsi, paduotų vandens ąsotį nuo kito stalo galo. Regis, ką reikštų paprašyti tiesiai vandens be jokių reveransų. Bet tai buvo laikoma blogu tonu.

Pasakėčia apie lapę ir gervę taip pat iliustruoja profleksiją. Abu personažai vienas kitam siūlė tai, kas buvo skanu jam pačiam, tikėdamiesi gauti iš partnerio mainais to paties.

Tokių santuokų kaip toje pasakėčioje nemažai ir šiais laikais. Kai nė vienas iš sutuoktinių nesijaučia laimingas poroje ir kaltina dėl to kitą, keldamas skandalus, kad jo pastangos nebuvo įvertintos. Juk tai labai skaudina, kai stengiesi sulaukti malonios reakcijos, eikvoji laiką, jėgas, pinigus, o po to kitas tave atstumia ir nuvertina.

Tik mažai kas susimąsto apie tai, jog pastangos nebuvo priimtos ir pripažintos todėl, kad niekas to neprašė. Kad kitam žmogui iš tikrųjų reikėjo visai ko kito, pavyzdžiui, mėsos gabaliuko, o šokolado norėjote jūs. Kitam gal reikėjo tikėjimo juo, o kad kitas pultų spręsti jūsų problemas, reikėjo jums. Partneriui gal reikia ramybės, o lakstyti po parduotuves mėgstate jūs.

Profleksijos apraiškas galima stebėti ir feisbuke, kai žmonės spaudžia „like“ ne todėl, kad patiko jūsų fotografija, o tam, kad jūs paspaustumėte „like“| jo paties puslapyje. Kai kitas kalba apie meilę tik tam, kad išgirstų tokius pat žodžius iš jūsų. Kai mergina klausia vaikino, ar jis nenorėtų nueiti į restoraną, nors iš tikrųjų to nori ji pati. Kai draugė dovanoja gimtadieniui rankinę, kuri idealiai tinka prie jos batų.

Profleksija trukdo bendrauti tiesiogiai, nes tėvų šeimoje buvo nepriimta prašinėti arba išdidumas to neleidžia, nepatogu arba baisu sulaukti neigiamo atsakymo (juk tada galima patirti atstūmimo traumą), nes tai nepadoru, nes geros mergaitės taip nesielgia ir panašiai. Todėl kad atrodo, jog pažįstate savo partnerį kaip save (ir net geriau, negu jis save pažįsta). Todėl kad nėra patirties tiesiai kalbėti apie savo nors, troškimus, išgirsti ir pastebėti kito poreikius. Todėl kad tyliai tikitės kito žmogaus kilnumo ir mandagumo, savo poelgiu tarsi kviesdami jį pažaisti pingpongą, tačiau neatsižvelgdami į jo tikruosius ketinimus. Paprasčiausiai tikėdamiesi, kad jis atmuš kamuoliuką atgal. Jis tarsi privalo tai padaryti.

Profleksija nėra blogas apsauginis psichikos mechanizmas, tačiau tik tol, kol nesukelia karčių kančių dėl nepateisinamų lūkesčių ir neiššaukia nuoskaudos jausmo („Aš taip stengiausi, tiek visko padariau, o jis!“). Bet kai pradedame nagrinėti situaciją, paaiškėja, kad nebuvo jokių aiškių susitarimų – viskas buvo paremta fantazijomis, išsigalvojimais, iliuzijomis. Ir galiausiai tai sukėlė nusivylimą, privertė gailėtis tuščiai išeikvotų pastangų.

Pavyzdžiui,kaip istorijoje apie močiutę, kuri pragyveno su vyru ilgą gyvenimą, vis atiduodama jam savo mėgstamiausią gardumyną – duonos minkštimą, nes manė, kad skaniausiais kąsneliais turi maitintis jos vyras. Taip prabėgo penkiasdešimt metų, kol per auksines vestuves vyras nedrąsiai paprašė jos atiduoti duonos plutelę. Paaiškėjo, kad jis visą gyvenimą labai mėgo duonos plutelę ir atiduodavo ją savo moteriai, o pats valgė nekenčiamą minkštimą.

Sakysite, kad tai – meilė? Ne. Tai tik profleksija.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *