Meilė – šis tas paprasčiau, nei mums atrodo

Ištisus šimtmečius poetai ir filosofai ginčijasi, kas yra meilė. Tačiau išties vienas kitą mylintys žmonės pasakys, jog meilė susideda iš nereikšmingų dėmesio ir rūpestingumo ženklų, iš pasitikėjimo ir palaikymo. Kiekvieną dieną partneriai stengiasi įvairiomis smulkmenomis išreikšti savo jausmus.

Kas gi iš tikrųjų yra toji meilė? Mes dažniausiai painiojame šį jausmą su visai kitais dalykais. Kartais mums atrodo, kad meilė – tai dėmesys, kartais esame tikri, kad meilė – tai romantika ir siurprizai, kai kam meilė – gailėjimas, kitiems – totalus rūpinimasis ir analogiška globa, dar kažkam – tikėjimas ir pasitikėjimas. Kartais meilė – tai savotiškas prizas, kurį reikia iškovoti, kartais – morka, paskui kurią žmogus seka tarsi tasai asiliukas

O dar mums atrodo, kad meilė – tai kažkas labai didelio ir kai tai pamatysi, iškart suprasi: štai jinai! Va čia tai suprantu – nuskraidino į Maldyvus, padovanojo brangų žiedą, suorganizavo grandiozines vestuves, nupirko jai didžiulį butą, brangų automobilį, padarė ją šou žvaigžde… O visi smulkesni dalykai neverti meilės vardo…

O meilė yra tai, kas susiklosto iš mažyčių kasdieninių reikaliukų, iš kasdieninių smulkmenų.

Meilė – tai kai vyras, žinodamas, jog žmona mėgsta pomidorus, parduotuvėje perka jos mėgstamą rūšį.

Ar kaip mano vyras, žinodamas, kaip man padeda atpalaiduojančios vonios su angliška druska, kiekvieną kartą, praeidamas pro parduotuvę, nuperka po kelis pakelis.

Meilė – tai kai žmona tiksliai žino, kokį patiekalą mėgsta vyras ir gamina jį vakarais, ypač tomis dienomis, kai jam reikia ypatingo palaikymo.

Meilė – tai kai žmona lygina vyro marškinius vien dėl to, kad nori, jog darbe jis pasitikinčiai jaustųsi.

Meilė – tai kai vyras padeda žmonai per bemieges naktis su kūdikiu, žinodamas, kad negali jo pamaitinti, bet vis tiek supa mažylį, kad mama galėtų bent truputėlį numigti.

Meilė – tai kai susirgusiam partneriui atneša pusryčius į lovą.

Kai žmona, žinodama, kad ryte vyrui reikia į darbą, netrikdo jo naktimis, o kartais pamiega su mažuoju dienomis, kad pailsėtų.

Meilė – kai pjaustote duoną ir tiksliai žinote, kad žmona mėgsta plutelę, o vyras atvirkščiai – minkštimą.

O dar meilė – tai kai žvelgiate vienas į kitą plačiai atvertomis akimis ir matote visus žmogaus privalumus, tačiau mylite jį ne už tai.

Bus momentų, kai jis negalės pademonstruoti savo privalumų, o jūs vis tiek jį mylėsite.

Jūs matote jo trūkumus ir visgi tebemylite, priimdama jį tokiu, koks jis yra, priimdama jo trūkumus.

Jūs mylite ne privalumus, ne trūkumus ir netgi ne to žmogaus elgesį su jumis, ne tai, kaip jis atlieka savo pareigas. Jūs mylite tą žmogų, kuris stovi priešais jus. Matote jį tokį, koks jis yra, be iliuzijų ir išsigalvojimų – priimate ir mylite. Kiekvieną dieną bent kažką padarote jo labui.

Kartais leidžiate pamiegoti, pabūti tyloje, vienumoje, padarote jam masažą ar tiesiog žaidžiate žmogaus plaukais, žinodami, kad jam tai patinka. O dar išvedate į lauką šuniuką, kurį namo parsinešė žmona ir maldavo palikti. Iš pradžių nenorėjote, o dabar vaikštinėjate su juo po parką kiekvieną dieną.

Meilė – tai kada nieko nesuprantate krepšinyje ir jis jums, atvirai kalbant, neįdomus. Jūs netgi neatskiriate tų vyrukų, kurie laksto po aikštę ir stumdo vienas kitą. Tačiau matote, kaip vyrą tai uždega ir dėl to esate pasirengusi jo klausytis. Kažkoks klubas nusipirko kažkokį žaidėją, o kažkas gavo traumą. Ir štai jūs jau žinote, kad egzistuoja toks Lebronas Džeimsas ir dar kažkokie dėdės. Ir jums viso to kaip ir nereikia. O jam – malonu.

Meilė – kai drauge valote lovą po to, kai supykino jūsų vaiką. Keičiate sauskelnes, tvarstote sumuštus keliukus, masažuojate dantenas…

Meilė – tai kai vyras negali pakęsti ligoninių, gydytojų ir visko, kas su tuo susiję, tačiau eina pas jus, kadangi yra jums ten reikalingas.

Meilė – kai mes vėl ir vėl pasirengusios gimdyti vaikus mylimam vyrui, nežiūrint į tai, ką teks ištverti. Tačiau jūs ir vėl pamatote mažylio akyse savo mylimojo atspindį – ir skausmas praeina. O kai jis pirmą kartą paima kūdikį ant rankų – verkiate iš laimės.

Meilė – tai kai naktį eidama į tualetą, pataisote jam antklodę. O dar, žinodamas, kad knarki, o ji labai jautriai miega, kiūtini miegoti ant sofos svetainėje.

Meilė – tai iškabinti ant sienos šeimos nuotraukas priešų jam grįžtant iš komandiruotės. O dar – atleisti jam visus tuos žodžius, kuriuos pasakė senų senovėje barnio įkarštyje – ir po to šimtą kartų dėl to pasigailėjo.

Meilė – tai bėgti į vaistinę vidury nakties, kai jai pasidarė bloga. Ir du kartus suvažinėti į parduotuvę, jeigu ji pamiršo užrašyti, kad reikia dar ir pieno. O dar meilė – su džiaugsmu priimti visa tai, ką jis partempė iš parduotuvės, net jeigu pamiršo nupirkti aliejaus. Arba nupirko ne tokį.

Meilė – tai žymiai paprasčiau, nei mes galvojame. Meilė – tai smulkmenų lašeliai, iš kurių susitelkia didžiulis vandenynas.

Meilė – tai nedideli dėmesio ir rūpestingumo ženklai – kiekvieną dieną. Ir po daugelio metų jų prisikaupia tokia daugybė, o meilės – vis daugiau ir daugiau. Sulig kiekviena diena.

Ir nereikia kažkur lakstyti, jos beieškant, nereikia jos reikalauti, mėginti jėga išmušti, išsaugoti, išprašyti. Meilė apskritai neturi nieko bendro su kitu žmogumi. Nes svarbu ne tai, kaip tave myli, o tai, kaip tu pats sugebi mylėti.

Tavo sugebėjimas mylėti – tavo pats svarbiausias kapitalas. Ne tai, kaip tave myli, o tai, kaip tu pats myli. Šitas sugebėjimas liks su tavimi visam gyvenimui. Ir jis visada pritrauks atsakomąją meilę.

Tai kas gi iš tikrųjų yra meilė?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *