Pastaruoju metu visuomenėje vis dažniau galima sutikti du ryškiai pasireiškiančius moterų tipus, o yra dar ir trečias, esantis kažkur tarp jų, pirmųjų dviejų sandūroje.

Moterys skirstomos į:

• aš – pati
• aš – princesė pagal nutylėjimą
• aš viso to nenusipelniau…

Tai – tylios, kenčiančios moterys, kurios nieko nesprendžia, plaukia pasroviui ir dažnai yra nuolatinėje depresijos būsenoje. Kažko labai norisi, bet pati nežinau ko.

Pirmasis tipas yra gana sudėtingas

Tai – siekiančios moterys, jos sprendžia visus klausimus, puikiai susitvarko su viskuo ir už vyrą, ir su savais, moteriškais reikalais. Daug uždirba ir prie jų baisu netgi prieiti.

Yra dar ir „voverės rate“ – daug dirba, bet uždirba vidutiniškai, tačiau joms to pakanka, nes nuolat besisukant tame rate, nebelieka laiko rimčiau susimąstyti. Jos ryžtingos, daug ką moka ir niekada nieko neprašo, pasikliauja tik savimi.

Ar jos pavargsta? Žinoma, dar ir kaip, tačiau bet jos neturi laiko pastebėti save.

O iš tikrųjų joms reikia ištiesti tvirtą vyrišką ranką ir pasakyti: „Tau nėra dėl ko nerimauti, viskas gerai, tu esi saugi, tu ne viena“.

Antrosios, atvirkščiai, gyvena pagal principą „visi man skolingi“

Joms net nereikia kartoti lozungų tema „aš nusipelniau geriausio jau vien todėl, kad gimiau“, tai joms buvo įdiegta nuo vaikystės. Tėvai gerai pasistengė ir netgi smarkiai persistengė.

Dažnai tokios moterys gali būti labai charizmatiškos, lengvai užburia aplinkinius, žino, kaip patraukti dėmesį, kaip išlikti „dėmesio centre“.

Tai savotiška meno rūšis – gebėjimas manipuliuoti, valdyti santykius, tačiau, kaip taisyklė, šios moterys nemato nieko toliau savo išvaizdos ir dėmesio sau. Tai irgi ne kas kita, kaip auklėjimo atgarsiai, kur buvo svarbiau atrodyti idealiai, nei suprasti, kas tu esi iš tikrųjų.

Ir nereikia to painioti su realiu pasitikėjimu savimi – tai greičiau įprotis, įsitikinimas kad visas pasaulis turi suktis aplink mane. Juk pagrindinė idėja: „Aš esu graži ir tu turi mane mylėti“.

Trečiasis tipas – sužeistos ir nemylėtos praeityje

Dažnai joms daug nereikia, joms liūdna ir ilgu. Juk aš pati nieko negaliu ir niekas man nieko neprivalo, nes kas aš apskritai tokia…

Kiekvienas tipas susiformavo ne savarankiškai, o turi gilias šaknis praeityje, šeimos nuostatose ir modeliuose

Žmogus – tai procesas, todėl visi šie tipai gali keistis.

Pavyzdžiui, pirmasis atvejis. Man gerai ir vienai, bet su tavimi dar geriau. Pamėginkime, aš patikėsiu save tau.

Antruoju atveju galima pažvelgti į situaciją iš kitos pusės: aš esu princesė, o tu princas, pabandysiu rūpintis tavimi taip, kaip tu rūpiniesi manimi. Kartu mums gali būti įdomu. Žinai, pasirodo, aš moku rūpintis ir domėtis ne tik savimi. Tu man tikrai labai įdomus.

Ir trečias atvejis. Man su tavimi malonu ir ačiū, kad mes esame kartu.

Yra dar ir ketvirtas tipas – aš būnu labai įvairi, tačiau tiksliai noriu būti laiminga.

.