Keista, tačiau žmogus mėgsta visai ne tai, ką pats galvoja. Jis visą gyvenimą ieško kažko ypatingo, šviesaus, jaudinančio. O jo širdis reikalauja visai ko kito – kažko paprasto, jaukaus ir ramaus. Tačiau kuris iš mūsų įsiklauso į širdį? Praregime mes jau žymiai vėliau, kai jau per vėlu ką nors pakeisti.
Prieš keletą metų teko išgirsti istoriją. Tiesa tai buvo, ar ne – nežinau, tačiau gyvenime visko pasitaiko.
Vyras turėjo jauną žmoną. Žmona kaip žmona, paprasta, rami, rūpestinga, gera. Jis vedė iš meilės, tačiau prasidėjo rutina, buitis. O darbe turėjo viršininkę – šviesią, linksmą, ugnis, o ne moteris. Ne gražuolė, bet argi tai svarbu? Ir pradėjo ji vilioti vyriškį, apipylė pažadais, garantavo, kad duos viską, ko jam norisi. O po viso to jis grįždavo namo pas žmoną, o ten – jokios šventės, ant stalo – sriuba ir duona.
Vyriškis spjovė į savo ankstesnį gyvenimą ir išėjo pas viršininkę. O toji neapgavo – nuolatiniai, nesibaigiantys baliukai, šokiai, vakarėliai. Ne gyvenimas, o nesibaigianti šventė. Kiekvieną vakarą – linksmybės.
Tačiau vyrui kažkodėl sulig kiekviena diena darėsi vis blogiau. Jam jau nieko nesinorėjo, išskyrus jaukumą, ramybę ir tą pačią žmoną, kuri atrodė tokia nuobodybė, o ir jos maistas atrodė toks prėskas. O dabar viską atiduočiau už tą mielą veidą, tylą namuose ir jaukumą, už lėkštę jos paprastos sriubytės.
Nuo meilužės jis pabėgo. Grįžo namo, paprašė atleidimo ir lėkštės sriubos – tos pačios. Paaiškėjo, kad jis beprotiškai ilgėjosi. Žvėriškai pasiilgo žmonos ir to ramaus, jaukaus pasaulio, kurį toji moteris jam sukūrė.
Mes kartais patys nežinome, kas yra mūsų tikroji meilė. Pavyzdžiui, žmogui atrodo, kad jis mėgsta picą, tačiau kasdien ja maitintis jis nepanorėtų, negalėtų.
Šventės esmė, pats jos saldumas slypi būtent jos trumpalaikiškume. O nuolatinė šventė galiausiai pavirsta tikru pragaru.
Laimė visada slypi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose ir žmonėse. Šeima – tai duona. Be delikatesų išgyventi galima, o kaip išgyvensi be duonos? Be picos irgi galima išgyventi, o be duonos? Egzotiškas kepsnys – nuostabu, tačiau kasdieniniams pietums visgi norėtųsi įprastos sriubos. Ryški moteris – puikumėlis, tačiau laimingai gyventi galima tik su ta, kuri myli visų pirma tave, o ne linksmus vakarėlius.
Gero po truputį – labai išmintingas liaudies posakis. Kai gero gauname pernelyg daug, tasai gėris transformuojasi į blogį.
Mes visi mėgstame pačius paprasčiausius dalykus. Galima apsieiti be labai daug dalykų, o štai be paprastų – neišgyvensime.
Mes mylime tai, ko mums reikia kiekvieną dieną. Mylime tą žmogų, su kuriuo tiesiog nori gyventi. Pasibaigus šventei, linksmi svečiai išsiskirsto ir kaip gera pasidaro, pasilikus savo namuose, savo nedideliame pasaulėlyje. Ten, kur yra vietos tik patiems artimiausiems. Tiems, kurie ne tik džiaugsme, bet ir liūdesyje visada lieka su tavimi. Su tikruoju tavimi, tokiu, koks esi iš tikrųjų.
