Nepatiklūs ir uždari vyrai

„Jis toks uždaras, negali atsipalaiduoti netgi namuose, šeimos rate”, „Aš dažnai nežinau, ką jis galvoja, jis niekuo su manimi nesidalina ir nenori kalbėtis apie savo jausmus”, „Jis pernelyg griežtas, niekuo nepasitiki, netgi manimi, aš tai jaučiu…”

Tai gana dažni žmonų nusiskundimai savais vyrais. Ir iš tiesų vyrai gerokai dažniau nei moterys būna uždari, kaupia viską savyje, retai reiškia emocijas namuose – greičiau aprėks pavaldinius darbe ar išsikraus su draugais futbole. Nepatiklūs ir uždari vyrai – kokie jie? Nepasitikėjimo šaltiniu visada tampa žiaurios gyvenimo pamokos.

Aleksandrui 39 metai, jis sėkmingas stambios statybų kompanijos vadybininkas, 2 vaikų tėvas. Jis nebūtų pas mane atėjęs, jei iš pradžių nebūtų apsilankiusi jo žmona, kuri pavargo kovoti su tylos siena – nė vieno nereikalingo žodžio, nenoras dalintis pergyvenimais, paniekinamas požiūris į „nereikalingus” švelnumus, maniera užsidaryti savyje, kai tik iškyla problema, dėl kurios reikia pasikalbėti apie jausmus su žmona… Kai jis, jau rimtai įbaugintas žmonos būsenos, atėjo pas mane į konsultaciją, sužinojau štai ką.

Nuo pat vaikystės jis augo konflikto atmosferoje. Motina su tėvu nuolat kivirčijosi, močiutė gailėjosi jo ir kivirčijosi su tėvais, kelis kartus įniršęs tėvas išvijo motiną su mažuoju Aleksandru iš namų, berniukas verkė, prašė tėvo neišvyti, paskui močiutė „atvedė į protą” sūnų ir lakstė po miestą ieškodama marčios su anūku. Kai mažasis Aleksandras mėgindavo pasidalinti savo pergyvenimais su tėvais, tėvas neretai numodavo ranka, o motina, iškankinta tėvo priekabių, išliedavo susikaupusį pyktį ant vaiko.

Aleksandras pasidarė sau vieną labai paprastą išvadą: jo jausmai tampa artimųjų agresijos priežastimi, jis jautėsi atstumtas ir pažemintas, nereikalingas, dėl to, augdamas, nusprendė, kad kuo mažiau apie jį žino, tuo mažiau pretekstų jį pulti ir žeminti. Ir kuo jis darėsi vyresnis, tuo labiau stiprėjo noras nuo nieko nepriklausyti ir niekam neatverti savo tikrojo vidaus.

Pasijausti išduotu vaikas gali jau motinos įsčiose. Nes jis gali būti nepageidaujamas, „ne laiku” atsiradęs ar ne tos lyties. Kaip taisyklė, visi žmonės, kurie vėliau tapo užsidarę ir griežtai gina savo ribas, neatsiveriantys pasauliui, vienaip ar kitaip įgijo panašios patirties.

Tačiau tai tiktai pradžia. Nes paskui vaiką gali užgriūti nuolatinė slegianti tėvų kontrolė ir amžinas nepasitenkinimas, derinamas su nuolatiniais mėginimais „pataisyti” ir perdaryti vaiką, o kartais ir abejingumas jo vidiniams pergyvenimams. O ir paprastas emocijų išliejimas, kurį sau neretai leidžia suaugusieji savo vaikų atžvilgiu – rėkimas, grasinimai, pertraukinėjimas ir nenoras klausytis, gali smarkiai traumuoti vaiką.

Įdomu, kad mano aprašyti tėvų veiksmai būdingi visiškai įprastoms šeimoms. Ir patys tėvai gali būti įsitikinę, kad vyksta visiškai normalus auklėjimo procesas.

Tai kame gi reikalas tokiu atveju? Visa paslaptis – šių vaikų asmenybė.

Mūsų herojus Aleksandras, labai įvairiapusiškas žmogus, turi du aukštuosius išsilavinimus, užsiima žirgų sportu, o kai lieka laisvo laiko – pasiima dailininko reikmenis ir važiuoja į gamtą tapyti. Ten, jo žodžiais tariant, jis jaučia tikrąją harmoniją ir jo paveikslai, kabantys namuose, tampa jam ramybės ir jaukumo šaltiniais.

O štai šeimoje ir sociume, kaip jis prisipažįsta, iki galo ramiu jis niekada nesijautė. „Į darbą važiuoju kaip į karą, o ir namo neretai kaip į kautynes, ypač pastaruoju metu” – sako jis, nors tvirtina, kad labai myli žmoną. Tačiau, matyt, negali padaryti jos laiminga.

Uždari ir nepatiklūs žmonės gali priklausyti įvairiems psichologiniams tipams, juos apjungia keli bendri bruožai, tokie kaip suvokimo subtilumas, pažeidžiamumas, neformalus mąstymas, kartais – atviras ir ryškiai pasireiškiantis nenoras laikytis bendrų stereotipų. Ir neretai būtent jie pasižymi itin nemenku intelektu ir kūrybine ugnele. Dažniausiai tokie vaikai vos ne nuo vystyklų tampa „baltomis varnomis”, užduoda kur kas daugiau klausimų, aštriau reaguoja į viską, kas vyksta. Ir, kaip pasekmė – su jais sunku tėvams, bendraamžiams, mokytojams, o ir patiems su savimi.

Pastoviai susidurdami su nesupratimu, nedėmesingumu, nuoskaudomis, įžeidinėjimai ir aplinkinių siekiu paversti juos tokiais „kaip visi”, vaikai susikuria savus apsigynimo būdus. Pats paprasčiausias iš jų – neprisileisti žmonių. Užaugus, tai tampa elgesio norma. Tokie žmonės gali kaltinti save dėl kiekvienos atsitiktinai pademonstruotos viešumoje emocijos, už kiekviena atvirumo akimirką. Nes kažkada jie jau prašė pasaulio, kad tas jį suprastų, atkreiptų dėmesį, užjaustų. Ir nieko negavo. Dabar, vos pravėrę širdies dureles, jie baiminasi naujų smūgių.

Iš esmės viską, kas čia parašyta, galima taikyti ir moterims, tačiau pas vyrus yra vienas niuansas: visuomenė, socialinės normos ir nuostatos neretai reikalauja iš vyrų didesnio susikaupimo, tvirtumo, ryžtingumo. Reikalauti iš berniuko, kad jis nuo pat mažumės „būtų vyru”, „nepraskystų”, pradedama vos ne nuo vystyklų, visiškai nesuprantant, kad jausmai yra būdingi vyrams ne mažiau nei moterims, tačiau gali pasireikšti kitaip.

Išmokyti vyrą teisingai reikšti savo jausmus – atskiras menas, tačiau dauguma tėvų (kurie ir turi auklėti tai berniukuose) – patys tapo paplitusio auklėjimo stereotipo aukomis. Vyro jausmai paprasčiausiai slopinami, laikomi gėdingais ir ne vietoje. Dėl ko berniukai mokomi būti užsidariusiais. Pasmerkimo, skausmo, vyriško identiteto praradimo baimė – štai kas verčia slėptis už tylėjimo, atsikalbinėjimų sienos, štai dėl ko vengiama aiškintis santykius.

„Ką tu čia darai?” – klausia tėvas mažojo Aleksandro, kai tas ištisas valandas po mokyklos piešė balkone medžių šakas. „Švaistai veltui laiką, geriau išmoktum su grąžtu darbuotis!” Nuo to laiko Aleksandro piešinių niekas daugiau nebematė, jis po mokyklos sėdėdavo kieme, kad tėvas nesužinotų, kuo jis užsiima. O šeimoje pamelavo, kad žaidžia futbolą su draugais. Draugų jis neturėjo, tačiau namuose niekas to nepastebėjo ir jo melas niekam nesukėlė jokių klausimų.

Uždaras žmogus linkęs, kad iš pradžių jūs parodytumėte jiems, ką turite viduje, o tada jis nuspręs – įsileisti jus į savo širdį, ar ne. Tai kažkas panašaus į kratą priešais įėjimą į asmeninius apartamentus: ar neturite su savimi ginklo? O granatų? Gal slepiate nuodus? Jeigu bandote prasiveržti pas tokį asmenį – jums bus taktiškai pasiūlyta išsirengti nuogai. Perkeltine, žinoma, prasme.

Tik tada nepatiklusis pradeda nusiraminti. Jis, kaip šnipas, linkęs sužinoti apie jus viską, pats apie save nepasakydamas nieko. Jeigu mylite tokį žmogų, vargu ar jums verta bijoti būti atviram, juk tokie žmonės nelinkę į grubumą, jei tik jų nepriversi. Kaip, taisyklė, iš prigimties jie taktiški ir su malonumu priims jūsų atvirumą. Nors ilgą laiką tai gali būti žaidimas į vienus vartus – atvirausite tiktai jūs. O jis jumis abejos.

Ir jeigu neturite pakankamai kantrybės – nežaiskite šio žaidimo. Paimti tą tvirtovę galima tik korektiška ir taktiška apgultimi. Nereikalaukite, nespauskite, suteikite laisvę ir galimybę jus ištyrinėti. Kol jis neįsitikins, kad jūs saugi jo dvasinei teritorijai – nesiartins.

Prisiminkite, dėl ko jie atsidūrė tokioje psichologinėje būsenoje ir nekartokite jų tėvų klaidų – nesistenkite „pritaikyti” jų prie bendrų normų, neatakuokite emocijomis, nekontroliuokite, neperdarinėkite. Ypač tai pasakytina apie situacijas, kai nepatiklus yra vyras. Moterims kyla noras tučtuojau jį „atitirpdyti”, duoti jam viską, ko negavo. O jis iš pradžių tai gali traktuoti kaip mėginimą „lįsti į dūšią” ir apriboti laisvę. Dėl to užversti ant tokio vyro visą susikaupusį švelnumą yra tolygu savižudybei. Jis garantuotai išsigąs ir nusisuks. Svarbiausias principas čia – griežtas savęs pačios dozavimas, laipsniškas artėjimas ir griežta emocijų kontrolė.

Būtent taip ir nutiko mūsų herojui – Aleksandro žmona iškart užgriuvo jį su visa savo meile, dėmesiu, rūpestingumu. O jis šito baiminosi, nes vaikystėje jo niekas nemylėjo tiesiog šiaip. Mylėjo tik už kažką. Ir suaugusiame gyvenime jis stengėsi „atlyginti” išlaidas, dirbdamas kaip juodas jautis, stengdamasis aprūpinti šeimą ir vaikus viskuo, kas geriausia. Nė neįtardamas, kad niekas nesiruošia pateikti jam „sąskaitos”, ir kad iš jo reikalaujama tik paprasčiausio rūpestingumo ir švelnumo.

Ir netgi praėjus ne vieniems metams po santuokos, nežiūrint į tai, kad jo jausmai žmonai neatvėso, o pasitikėjimas didėjo, jis taip ir neatprato laukti smūgio ir daugybę kartų apskaičiuodavo, kuo jam gali baigtis atvirumas. Pradėjęs terapiją, ėmė palaipsniui grįžti į save – gyvą, jaučiantį, normalų vyrą, ne superherojų, kuris neturi silpnybių, o tiesiog gerą vyrą ir tėvą. Neverta nė minėti, kad santykiai šeimoje visiškai pasikeitė į gerąją pusę.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *