Praktika rodo, kad dauguma mūsų bando išspręsti su vaiko elgesiu susijusias problemas keldami balsą ar kaip nors kitaip reikšdami audringas emocijas, ar tai būtų grubūs žodžiai, ar išraiškinga, bauginanti veido mimika.
Kodėl taip darome? Nervinės įtampos momentais mums atrodo, kad kitaip kažko paaiškinti vaikui paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau ar tikrai toks būdas gali duoti rezultatą? Panagrinėkime detaliau šį klausimą. Kalbėsime ne apie moralinę šio reikalo pusę, mes ir taip puikiausiai žinome, kad rėkti ant vaiko – negerai. Norėtųsi pakalbėti būtent apie tokio auklėjimo metodo rezultatyvumą.
Riksmai – tai agresija
Vaikas visada suvokia riksmus kaip agresiją. Ir pradeda gintis. O geriausia gynyba, kaip visi puikiai žinome – puolimas. Tokiu būdu gaunasi, kad išgirdęs riksmus savo adresu, vaikas irgi pradeda rėkti. Ir jeigu neturi galimybės atsakyti jums garsiai, atsako mintyse.
Įsitikinti šio požiūrio objektyvumu labai lengva. Pakanka įsivaizduoti save tokioje situacijoje. Tarkime, viršininkas, norėdamas išdėstyti jums konstruktyvų pasiūlymą, susijusį su profesine veikla, padaro tai labai emocingos tirados pavidalu. Kokia bus jūsų reakcija? Nemanau, kad kils galingas noras tuojau pat įvykdyti visus viršininko išrėktus nurodymus. Greičiau atsakysite savo mintyse tokiu pat riksmu. Ir jūsų atsakymas bus orientuotas ne į aptariamą temą, o į patį agresijos faktą.
Panašiai į jūsų riksmus reaguoja vaikai: užuot supratę savo klaidą, jie susierzina ir visais būdais stengiasi apsiginti nuo emocinės atakos. Vadinasi, vaikas neims geriau elgtis, kaip mums to norėjosi. Vaikas išmoks generuoti agresiją tėvų adresu. O tai visai ne tas rezultatas, kurio jūs norėjote pasiekti, tiesa?
Riksmai – tai prarasta kontrolė
Riksmai byloja, kad jūs emociškai įsitraukėte į situaciją ir visiškai praradote jos kontrolę. Vaikas intuityviai tai suvokia ir be atsakomosios agresijos jam susiformuoja įsitikinimas, kad šis suaugęs žmogus yra neadekvatus.
Tėvų neadekvatumas pasąmonės lygmenyje nuima vaiko kaltę dėl susidariusios situacijos. Vaikas ima galvoti, kad ne jis dėl to kaltas, o tėvams šiandien kažkas nepasisekė: problemos darbe ar blynai prisvilo. Laikui bėgant, tėvams pradėjus rėkti, vaikas visiškai blokuoja suaugusio žodžius, kadangi yra įsitikinęs, kad juos išprovokavo ne jo elgesys, o tėvų problemos, su kuriomis jie nesugebėjo susidoroti.
Tokiu būdu mes ne tik nepasieksime rezultato, bet ir visiškai prarandame vaiko pagarbą.
Išvada
Riksmų negalima laikyti auklėjimo metodu, jie duoda visiškai atvirkščią rezultatą. Dėl to geriau pasistengti jų nenaudoti. O jei nepavyko susivaldyti, pasistenkite apmąstyti, kas atsitiko ir išvengti tokių emocinių sprogimų ateityje.
