Pirmiausia reikia pasirūpinti savais…

Yra dviejų rūšių žmonės. Žmogus gali būti labai geras kitiems. Aukoti žmonėms savo laiką, kurti grožį visiems aplinkui, mylėti visą žmoniją! Ir visi žavisi tokiu žmogumi. Koks jis šviesus, geras ir kilnus! Tikras gėrio įsikūnijimas, šviesos šaltinis! Visi giria tokį žmogų.

O jo vaikai apleisti, negauna šilumos. Jo artimieji kenčia nuo dėmesio ir rūpinimosi stokos. Žmogus, kuris yra tikras šviesulys kitiems, neturi laiko užsiimti savais ir jiems padėti. Jis metė likimo valiai senyvo amžiaus motiną, pamiršo vaikus, jis grubus ir šaltas su žmona. Jis per daug užsiėmęs – skleidžia šviesą ir gėrį žmonijai. Kuri jį liaupsina. Ir toks visiems geras žmogus gali pasiekti labai aukštą padėtį.

O taip pat yra žmonių, kurie nėra per daug švelnūs ir mieli nepažįstamiems. Ir neskiria viso savo laiko žmonijos problemoms spręsti. Jie nesiima meilės visam pasauliui skleidimo misijos – štai tokios tai menkos, smulkmeniškos asmenybės.

Jie rūpinasi savais: mylimaisiais, giminaičiais, draugais. Kažkam daugiau jiems pritrūksta jėgų. O jeigu šiek tiek lieka – atiduoda tiems, kam tikrai reikia.

Ir įtraukia tuos, „kam tikrai reikia” į savų sąrašą. Priima juos į savo namus ir į globos ratą.

Tokius žmones bara. Netgi keiksnoja. Kodėl jie neatiduoda savo laiko, energijos, nuosavybės kitiems? Štai, pavyzdžiui, konkrečiai mums? Kodėl nemyli žmonijos? Štai, pavyzdžiui, konkrečiai mūsų?

O daro jie tai todėl, kad jėgos ir laikas priklauso ne vien mums, bet ir mūsų artimiesiems, mūsų sistemai, kurioje esame. Ir pirmiausia turime pasirūpinti šia sistema.

Net jei svetimi žmonės rėkia, priekaištaudami – kodėl mes jiems neatidavėme savo vaikų duonos? Savo tėvams skirto laiko?

Štai todėl ir neatidavėm. Pirmiausia reikia rūpintis savais, o jau tada galima mylėti visą žmoniją.

Būti gerais visiems – puiku, žinoma. Tačiau praktiškai neįmanoma, kadangi mūsų resursai riboti, o žmonių šioje planetoje – milijardai.

.