Nemeilė – kai negalima trukdyti. Kalbėtis, juoktis ar bandyti apsikabinti. Kai negalima pasakoti apie savo pergyvenimus – visa tai kvailystės, o ne pergyvenimai. Kai negalima kažko paprašyti – reikia gi suprasti, kad dabar sunki situacija. Ir apskritai – kam tau visa tai?

Negalima tikėtis pagalbos, suaugę žmonės turi patys susitvarkyti. Net jeigu jie – 5 metų amžiaus. Tai pakankamai solidus amžius, o jeigu tau – 35-eri, tai jau apskritai senatvė. Ir nėra ko apsikrauti problemomis tokiame garbiame amžiuje.

Nemeilė – kai ypatingai nebara, bet ir negiria. Nepastebi. Kai nepatogu valgyti artimo žmogaus akivaizdoje, jis gali pasakyti, kad tu per daug valgai. O tavo pagamintą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Nepastebės pastangų, kai susitvarkysi ir gėlę ant palangės pastatysi.

Nemeilė – kai nieko negalima. Kai erzini, trukdai, lendi, pliurpi kvailystes, knisi smegenis. Sėdėk tyliai kamputyje ir lauk, kada tave teiksis išvesti į lauką pasivaikščioti. Ir nedejuok, nebliauk, nesiskųsk – ramiai sėdėk ir lauk.

Kai neužsistoja ir sako „Pats kaltas!” – tai nemeilė. Kai nieko nedovanoja – nemeilė. Kai gaili pinigų – nemeilė. Tai ne neapykanta. Kartais tai dar baisiau, nes nekenčiama už kažką konkretaus, pavyzdžiui, iš pavydo. Tu gali išeiti ar duoti grąžos. O nemylima tiesiog šiaip. Nors sako: „Taip, aš tave myliu, tik atsikabink, vėl tu apie tai!” Štai čia ir yra nemeilė. Ir nuo jos mirštama. Ypač tai pasakytina apie senukus ir vaikus. Ir apie suaugusius žmones, kurie yra bejėgiai ir jautrūs.

Nemeilė paverčia žmogų droviu, nedrąsiu, nevykusiu, susikausčiusiu ir negražiu: jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti…

Ir nieko čia nepadarysi. Jeigu yra jėgų – reikia išeiti. Ar bent jau aiškiai suprasti ir pripažinti – tai yra nemeilė.

.