Neseniai į akis pakliuvo straipsnis tokiu pavadinimu. Labiausiai nustebino tai, kad jį perskaičiau vienos miesto ligoninės interneto svetainėje.

Labai norėjau pamatyti stebėjimus iš praktikos, tačiau jų ten nebuvo.

Bet užtat prisiminiau, kaip maždaug prieš dešimt metų dirbau su keliomis moterimis, sergančiomis įvairaus laipsnio onkologija. Ne, aš negydžiau vėžio, neužsiimu tuo ir dabar.

Visos jos atėjo su savo gyvenimo problemomis. Tiesiog taip sutapo.

Pas vieną moterį paskutinėje vėžio stadijoje pati atėjau, likus mėnesiui iki jos mirties. Jos artimieji paprašė manęs palengvinti jos skausmą ir kančias paskutinėmis dienomis, kadangi vaistai nebepadėjo. Su šiuo uždaviniu susidorojo hipnozė.

Bet kalba ne apie tai.

Jau tada pastebėjau sunkiai apčiuopiamą bendrą ryšį tarp šių moterų, bendras jų savybes: polinkį aukotis ir labai gilų nuoskaudos jausmą – arba tėvams, arba vyrams. Iš esmės – tai dvi tos pačios problemos sudėtinės dalys.

Manote, kad pasiaukojimas – tai gyvenimas dėl kitų, kenkiant savo pačių interesams? Anaiptol. Polinkis save aukoti – tai grynai savanaudiški interesai, kurių žmogus niekada sau gera valia neprisipažins.

Gyventi vardan kito, tai – pakloti save ant kitų žmonių aukojimo altoriaus. Savo paties akyse žmogus lyg ir atlieka didingą misiją, nors niekas jo šito neprašė.

Aplinkiniai ne visada ištveria tokią sunkią naštą. Vyras išeina pas kitą, vaikai stengiasi maksimaliai apriboti bendravimą. Kas gi belieka? O lieka nuoskauda, labai didelė ir gili nuoskauda, kuri graužia iš vidaus ir žudo moterį.

Yra ir kita aukos būsenos pusė. Aš – auka. Galbūt ir neatlieku didžios misijos, bet aukoju savo interesus vardan artimųjų, todėl dabar visi jie yra man skolingi.

O dar – auka nieko nesprendžia. Sprendimus už ją privalo priimti, pavyzdžiui, vyras. Ir jeigu staiga jo sprendimai ima prieštarauti aukos lūkesčiams, tada vėlgi jai skauda, labai skauda. Rezultatas tas pats – nuoskauda, kuris graužia tave iš vidaus ir iš išorės.

.