Priklausomybė nuo partnerio – norma. Savarankiškumas – mitas

Praėjusio šimtmečio viduryje psichoanalitikas Renė Špicas stebėjo nuo motinų atskirtus kūdikius – ligoninėse ir prieglaudose. Jis pastebėjo, kad ilgalaikis išsiskyrimas su mylimu objektu veda į nebeatšaukiamus psichikos pokyčius. Palikti kūdikiai turėjo rimtų fizinio ir protinio vystymosi sutrikimų, net jeigu juos prižiūrėjo įstaigų darbuotojai.

Špicas vienas pirmųjų pastebėjo, kad mažyliui reikia ne vien maisto, rūpinimosi, šilumos ir saugumo. Jam reikalingas ypatingas kontaktas su suaugusiu žmogumi. Tas ypatingas kontaktas – tai emocinis artumas. Jeigu jo nėra, vaiko laukia labai liūdnos pasekmės.

Ilgą laiką manyta, kad emocinis kontaktas vaikams reikalingas tik iki tam tikro amžiaus. Atseit, suaugusieji išauga poreikį turėti kitą žmogų ir tampa „subrendusiais, stipriais, nepriklausomais ir savarankiškais”.

Tačiau šiuolaikinė psichologija teigia, kad emocinio artumo poreikis niekur nedingsta. Jis lygiai taip pat svarbus mūsų sveikatai ir gerovei, kaip ir vaikystėje. Mums būtinas artimas žmogus – nuo pirmosios gyvenimo minutės iki paskutinio atodūsio.

Iš pradžių ieškome emocinio kontakto su mama ar mums reikšmingu suaugusiu, o paskui – su gyvenimo draugu. Apie tai detaliai pasakoja Sju Džonson: „Emocinė priklausomybė – ne psichologinio nebrandumo ir ne patologijos simptomas… Tvirti santykiai ir emocinis artumas – gamtos mums duotas poreikis. Emocinis ryšys – būtina sąlyga, kad išgyventume” (iš knygos „Meilės jausmas. Naujas mokslinis požiūris į romantiškus santykius”).

Šiuo metu visuomenėje įvyko poslinkis: žmonės suvokia, kad ilgalaikiai ir sėkmingi santykiai neįmanomi be emocinio artumo.

Dar visai neseniai meilė nebuvo laikoma pakankamai svarbia priežastimi tuoktis, o šiandien mažai kas sutiktų gyventi santykiuose be abipusių jausmų. Lygiai taip pat emocinė priklausomybė nuo partnerio buvo laikoma, o ir toliau tebelaikoma, kažkuo gėdingu. Milijonams žmonių nepatogu pripažinti, kad jiems reikalingas emocinis artumas, prisirišimas, rūpinimasis ir meilė.

Daug kas save smerkia dėl to, kad įsikibo į partnerį ir negali jaustis nepriklausomais bei savarankiškais, kaip liepia jaustis visuomenė.

Tačiau šiuolaikinė psichologija tikina: nėra ko gėdintis. Su jumis viskas gerai. Ir įsikibti į kitą normalu, mūsų smegenys veikia tokiu būdu, kad išsaugotų artimus santykius bet kokia kaina.

Turint galvoje šią informaciją, neverta stebėtis, kad daugybė žmonių skuba vesti ar ištekėti. Nestebina, kai jie iškeičia visuomenėje šlovinamą laisvę į šeimyninį gyvenimą, o kai kas apskritai susiranda žmoną anksčiau negu stabilų darbą.

Tampa beprasmiškais visi tie pasipiktinę šūkavimai apie moteris, kurios pasirengusios labai daug ką nuveikti vyro labui ir netgi vaikai joms pasitraukia į antrą planą.

Fanatiškas žmonių noras būti poroje paprastai priskiriamas dauginimosi instinktui, tačiau realiai dėl visko kaltas emocinio artumo poreikis.

Šis poreikis natūralus ir labai svarbus psichinei sveikatai. Visa kita – antriniai dalykai.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *