Psichologai padarė netikėtą išvadą: galvoti apie blogus dalykus kartais būna naudinga. Įsivaizduokite, kad netrukus prarasite kažką gero, vertingo, brangaus. Įsivaizduojama netektis padės įvertinti tai, ką turime, ir tapti laimingesniems.
Paskutinis kąsnelis, paskutinis skyrius, paskutinis susitikimas, paskutinis bučinys – viskas gyvenime kada nors baigiasi. Atsisveikinti liūdna, bet dažnai išsiskyrimai įneša į mūsų gyvenimą aiškumo ir išryškina jame esančius gerus dalykus.
2017 metais grupė psichologų iš Kalifornijos universiteto, vadovaujama Kristinos Laius, atliko eksperimentą. Tyrimas truko visą mėnesį. Jo dalyviai – pirmo kurso studentai – buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė visą mėnesį turėjo gyventi taip, tarytum tai būtų paskutinės jų studentavimo dienos. Jos nariai kreipė dėmesį į vietas ir žmones, kurių vėliau ilgėsis. Antroji grupė buvo kontrolinė – studentai gyveno kaip įprasta.
Prieš eksperimentą ir po jo studentai užpildė anketas, kurios turėjo įvertinti jų psichologinę būseną ir pagrindinių psichologinių poreikių patenkinimo lygį, išaiškinti, kiek laisvi, stiprūs ir artimi kitiems jie jautėsi. Dalyviai, kurie įsivaizdavo, kad jiems teks greitai išvykti, parodė didesnį psichologinį pasitenkinimą. Perspektyva, kad teks palikti universitetą, jų neskaudino, priešingai, jų gyvenimas dėl to tapo turtingesnis. Studentai įsivaizdavo, kad jų laikas yra ribotas. Tai vertė juos gyventi dabartimi ir patirti daugiau malonumo.
Kodėl nepanaudojus to kasdienybėje? Kodėl neįsivaizdavus momento, kai viskas baigsis, kad taptume laimingesni?
Štai ką, anot mokslininkų, mums duoda išsiskyrimų ir praradimų laukimas.
Mes gyvename dabartimi
Stanfordo universiteto psichologijos profesorė Laura Carstensen sukūrė teoriją apie socialinį emocinį išrankumą, kuri nagrinėja laiko suvokimo poveikį tikslams ir santykiams. Suvokdami laiką kaip neribotą resursą, mes būname linkę didinti savo žinias ir kontaktus. Vaikštome į užsiėmimus, lankomės daugybėje renginių, įgyjame naujos patirties. Tokie veiksmai yra investicija į ateitį, dažnai jie būna susiję su sunkumų įveikimu.
Kai suvokiame, kad laikas yra ribotas, mes pasirenkame veiksmus, kurie suteikia malonumą ir yra svarbūs mums dabar: linksminamės su geriausiais draugais, mėgaujamės mėgstamu valgiu. Suvokę laiko ribotumą, žmonės pradeda ieškoti prasmės gyvenime ir būdų patirti pasitenkinimą. Praradimų laukimas skatina mus užsiimti tokiais dalykais, kurie suteikia laimės čia ir dabar.
Mes suartėjame su draugais
Viename L. Carstensen surengtame tyrime dalyvavo 400 Kalifornijos gyventojų. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: jaunuolius, vidutinio amžiaus žmones ir pagyvenusius. Dalyvių buvo klausiama, su kuo jie norėtų susitikti per laisvą pusvalandį: su šeimos nariu, nauju pažįstamu ar knygos, kurią ką tik perskaitė, autoriumi.
Laikas, praleistas su šeima, padeda mums pasijusti geriau. Galbūt čia nėra naujumo elemento, bet paprastai tai būna maloni patirtis. Susitikimas su nauju pažįstamu ar knygos autoriumi duoda augimo ir vystymosi galimybę.
Paprastomis sąlygomis 65 proc. jaunų žmonių pasirinkdavo susitikimą su rašytoju, o 65 proc. pagyvenusiųjų – laiką su šeima. Kai dalyviams buvo pasiūlyta įsivaizduoti, kad po poros savaičių jiems teks išvykti į kitą šalies dalį, 80 proc. jaunuolių nusprendė susitikti su šeimos nariais. Tai patvirtino L. Carstensen teoriją: išsiskyrimo laukimas priverčia mus pakeisti prioritetus.
Mes paleidžiame praeitį
Pagal L. Carstensen teoriją, mūsų laimė dabar konkuruoja su nauda, kurią galime gauti ateityje, pavyzdžiui, iš naujų žinių arba ryšių. Tačiau nereikia pamiršti ir apie praeities indėlius. Galbūt jums tenka bendrauti su draugu, kuris nustojo būti mielas, nors pažįstate jį iš mokyklos laikų. Galbūt nesiryžtate pakeisti profesijos todėl, kad gaila įgyto išsilavinimo. Taigi, artėjančios pabaigos suvokimas padeda viską sustatyti į savo vietas.
2014 metais mokslininkų grupė, vadovaujama Jonello Strougho, atliko eksperimentų seriją. Jauniems žmonėms buvo siūloma įsivaizduoti, kad liko gyventi nedaug. Tai privertė juos mažiau nervintis dėl negrąžinamų laiko ir pinigų praradimų. Dabarties laimė jiems atrodė svarbiau. Kontrolinė grupė buvo nusiteikusi kitaip: jos nariai mieliau likdavo žiūrėti prasto filmo, nes buvo sumokėję už jo bilietą.
Traktuodami laiką kaip ribotą resursą, mes nenorime jo gaišti niekams. Mintys apie būsimus praradimus ir išsiskyrimus padeda mums susikoncentruoti į dabartį. Žinoma, tie eksperimentai padėjo dalyviams gauti naudos iš įsivaizduojamų išsiskyrimų, nejaučiant realių netekčių kartėlio. O praradę artimą asmenį, žmonės labiausiai gailinsi, kad per daug dirbo ir per mažai bendravo su juo.
Prisiminkite: viskas, kas gera, baigiasi. Vertinkite dabartį!
