Ramūs ir komfortiški santykiai ar aistringi ir neprognozouojami – ką pasirinktumėte?

Kokius santykius pasirinktumėte – ramius, komfortiškus, stabilius, bet šiek tiek nuobodžius, kai numatytas ir suplanuotas kiekvienas žingsnis ar santykius, panašius į vulkaną, kur jūs pastoviai švytuojate emocijų sūpuoklėse, kur ne viskas prognozuojama ir ramu ir ne taip stabilu? Ar apie tai kada nors susimąstėte? Ar būta jūsų gyvenime tokios patirties? Nutariau šiek tiek pamąstyti šia tema.

Mano gyvenime būta abiejų variantų, dėl to turiu ką lyginti. Iš pradžių įsipainiojau į santykius, kur viskas kunkuliavo ir sproginėjo. Apie šiuos santykius galiu pasakyti tik viena: “nežabota aistra”, kuri kaip viesulas šlavė viską, kas pasipainiodavo jos kelyje. Taip, tai buvo ryšku… Mes garsiai, audringai pykomės ir ne mažiau triukšmingai taikėmės. Buvo karšta… Tačiau paskui viskas kažkaip staigiai pasibaigė. Tiesiog visas tas mudviejų ryškus pliūpsnis kartą ėmė ir užgeso. Tiesiog mudu abu kažkuriuo momentu pavargome nuo visų tų aistrų ir tarsi patys užgesome.

Ir atkurti to jau nepavyko. Tiesiog nebuvo nei jėgų, nei noro, atvirai kalbant. Juk ne veltui sakoma: “svarbu, kad noras būtų, o galimybė visada atsiras”. O čia tokio noro jau nebuvo. Nei man, nei jam. Nutarėme daugiau vienas kito nekankinti, tiesiog ramiai išsiskirstyti ir tai buvo vienintelis dalykas, kurį mums pavyko padaryti išties ramiai.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Atvirai prisipažinsiu: iš pradžių labai ilgėjausi tų ryškių, nepamirštamų emocijų, netgi pasąmoningai ieškojau jų kituose vyruose. Žvelgiau į kurį nors iš jų ir galvojau, ar suteiks jis man tokių emocijų ir tiek adrenalino? Paskui atsikvošėjau ir prisiminiau, kodėl visgi mes išsiskyrėme su buvusiuoju. Ogi todėl, kad paprasčiausiai neįmanoma visą laiką gyventi ant vulkano ir nežinoti, kada jis eilinį kartą sprogs. Kada sekantį kartą išauš mūsų paskutinė bendro gyvenimo diena…

Pasirinkau ramius ir stabilius santykius. Ir nesuklydau. Dabar esu neįtikėtinai laiminga dėl to, kad iš gyvenimo pasitraukė visos tos dramos, pavydo scenos, visi tie vulkanai ir emocinės sūpuoklės, suartėjimai ir atitolimai. Būna barnių ir dabar, savaime aišku. Kaip ir nesusipratimų. Kaipgi be jų?

Bet man daugiau nebaisu, kad dėl to galime išsiskirti. Esu iš tiesų rami ir tikiu, kad drauge viską galime ir viską įveiksime. Ir kad žinotumėte, koks tai didelis “kaifas”! Ir, beje, aistrų tarp mūsų irgi pakanka per akis.

Tiesiog jos dabar kitaip pasireiškia. Ne nesibaigiančiais barniais su indų daužymais ir su vėliau sekančiais karštais susitaikymais (iki sekančio karto), o tuo, kaip į tave žiūri, kaip tave liečia, kaip tavęs nori… Kaip tavimi rūpinasi, kaip tavimi pasitiki ir kaip tave išties myli. Ir tu – taip pat. Ką gi, aš pasirinkau. O ką renkatės jūs?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *