Užstrigti tambūre – tarp dviejų durų. Taip kartais nutinka prieš pereinant į naują gyvenimo pakopą.
Tu užėjai, uždarei duris į praeitį, o durų į naująją erdvę dar neatidarei. Todėl ir sėdi tambūre – mažoje blankioje erdvėje. Keisti pojūčiai. Nesupranti, kas vyksta. Lyg ir atlikai viską taip, kaip reikia. Ir rezultatai buvo. O čia staiga viens – ir viskas užstrigo. Sutrikimas, pyktis, apatija, nepasitenkinimas savimi…
Pasitaiko, kad pereini į naują lygmenį nesustodamas. Bet dažniau, o ypač dabar – per sustojimą tambūre. Manau todėl, kad didelių permainų laikais žmonės keičiasi labai greitai. Atlieka kažką svarbaus, o “detalės“ lieka neužbaigtos. Ir va tokie sustojimai kaip tik tam, kad jas galima būtų “subrandinti“. Atlikti ne tik tai, kas svarbiausia, bet ir kitus būtinus veiksmus.
Jei tu supranti, kad esi “tambūre“, nepanikuok – tai normalu. Nebėk į praeitį. Daugelis galvoja: “Jei nėra judėjimo į priekį, tai bent jau judėsiu nors kažkur, kad tik judėčiau.“
Nesilaužk į kol kas uždaras naujos erdvės duris. Reikia atsisėsti, nusiraminti ir pagalvoti, kas liko neužbaigta, nesuvokta, nepadaryta. Ramybės būsenoje ateina daug vertingos informacijos.
Daryk viską, ką dabar gali. Dažnai tokie sustojimai byloja apie pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę dabartyje. O galbūt, tu kažką stipriai laikai kumštyje, nenori paleisti, nors žinai, kad seniai reikėjo.
Pabūk tyloje su savimi, su savo vidiniu vaiku. Apkabink jį. Atidaryk “laimės lagaminėlį“, pažiūrėk, kokie instrumentai jame yra. Pritaikyk juos, kurk, pasidžiauk…
O ten, žiūrėk – ir durys į naują erdvę atsivers.
