Būna, kad gyveni su žmogumi po vienu stogu, bet nejauti jo šalia savęs.

Šešėlis vaikšto po kambarius, šešėlis ieško švarių kojinių, šešėlis valgo tavo išvirtą sriubą. Sėdi greta šešėlio ir galvoji, kokią sriubą rytoj šešėliui išvirti…

O būna kitaip. Jis yra toli, tačiau tu jauti jį šalia, visada. Jauti jo prisilietimą, kvėpavimą, pabundi nuo jo bučinio, netgi suprasdama, kad pabudai apsikabinusi pagalvę.

Galvoje sukasi mintys, kad jis čia, šalia tavęs, tave šildo. Griebi telefoną ir taukši žinutę arba pabundi nuo jo skambučio „Aš tave myliu, miegok, mieloji“.

Ir supranti, tegu jis ir toli, tegu susitikimai reti, bet juk kokią laimę paskui patiriate po ilgo išsiskyrimo, susitikę …

Sulaukti savo žmogaus – didelė laimė moteriai. 20, 30… netgi 50 metų – nieko baisaus.

Baisu visą gyvenimą nugyventi su šešėliu.